Kaip Dievo rykštė žalio karklo
Tu atėjai ir palikai
Mane ant stačio upės kranto
Žiūrėt, kaip teka nemunai.
Įgėlęs rankomis, glamonėm,
Užgniaužęs kvapą bučiniais,
Tu pradingai kaip girių monas –
Miškuos vėl staugi vakarais.
Kaip Dievo kumštis akmeninis
Tu man buvai, lyg šiol juntu
Koks jausmas buvo begalinis
Tave pažint, bet bėgt ratu.