Be pavadinimo (1 gabalas)

1.




Iš pirmo žvilgsnio  diena atrodė lygiai tokia pati, kaip ir visos kitos jos bičiulės, praėjusios į nebūtį ir iškilmingai nuplėštos nuo įvairiaspalvių kalendorių beveik vienu metu. Žinoma, negražu būtų tvirtinti, kad visi pasaulio kalendoriai rodė 2015 metų gegužės dvidešimt trečią dieną vienu metu, tarsi susitarę. Kitoje planetos pusėje greičiausiai būtumėte atradę ne vieną kalendorių, teberodantį vakarykštę dieną. Ir dar gerą tuziną jų visame pasaulyje, rodančių praeitus metus. Tai ne dėl to, kad vartotojai būtų apsileidę (beje, neišvengiamai atrastumėte ir tokių) o todėl, kad nuogos merginos, išspausdintos gruodžio mėnesio lape atrodė pernelyg nuodėmingai, kad tam tikras procentas kalendorių vartotojų drįstų juos išmesti. Būtent dėl to Einšteino  laiko paradokso nereikėjo ieškoti aplink didelės gravitacijos žvaigždes, ar pernelyg įsismarkavusius kvazarus, besisukančius aplink savo ašį bala žino kiek kartų per sekundę. Paradoksas labai efektyviai egzistavo ir čia, Žemėje, kartais suveldamas laiką net puse metų ir daugiau.

O, pavyzdžiui, Martyno rankinis laikrodis tokius paradoksus laikė pačiais elementariausiais dalykais ir neretai suvėlindavo reikiamų mėnesių ir dienų vaizdavimą tik dėl jam vienam suprantamų priežasčių, pasilikdamas sau vieną pareigą – teisingai rodyti tik valandas, minutes ir sekundes. Martyno laikrodis, teisybę sakant, paradokso netgi nepripažino, kaip žmogus vargiai pripažįsta, kad kasdien už jį dažniausiai galvoja skrandis, užpakalis ir lytiniai organai. Laikrodžiui jo „paradoksas“ buvo tokia pati kasdienybė.
Nes jis buvo pusiau sugedęs.

Pačiam Martynui diena atrodė tokia pati, kokią matė ir jo laikrodis. Jis ką tik baigė darbą mažoje įmonėje, kurioje jis ir į jį panašūs užsiiminėjo gana sudėtingais dalykais ir dabar, puse septynių, lėtai lingavo minkštoje kėdėje, troleibuse, abejingai stebėdamas pro šalį prabėgančius vaizdus. Jis galvojo apie laikrodžius, kalendorius ir nelemtus laiko paradoksus, kurie jau kelias dienas kirbėjo jo galvoje po vieno bendradarbio klausimo apie du laivus... Mįslė buvo įdomi, tačiau jis tiek neišmanė teorijos, kad galėtų sugalvoti teisingą atsakymą.
Dar jis galvojo apie mažą bilietėlį, suspaustą tarp dviejų pirštų. Jame blizgėjo juodu rašalu atspausdinta skaitmenų eilutė, po kuria švietė dvi nelygiai pramuštos skylės. Martynas svarstė, ar lengva būtų tokį suklastoti. Apsaugos ant stačiakampio popierėlio nebuvo itin daug – šiek tiek smulkaus, žalsvo ornamento, kažkokių raudonų, beprotiškai smulkių raidelių kvadratėlis, virš kurio buvo parašyta „Žymos Vieta“. Nė vienas sveiko proto kontrolierius nespokso į tokį lapelį su mikroskopu, ar tikrai ten smulkiomis raidėmis parašyta tai, kas turi būti parašyta. Martynas ne kartą pamąstydavo apie padidinamąjį stiklą, kuriuo bent kartą išstudijuotų, kas gi iš tiesų ten pakeverzota. Šiaip galėjo būti bet koks užrašas. Galėjai nors Bibliją nurašyti ir ramiu veidu duoti patikrinti. Kontrolierius paimtų, pažiūrėtų į bilieto kainą, į skyles ir perplėštų kvailą daiktą, kad vėliau grąžintų savininkui.
O Martynas dar kartą pasidžiaugtų, kad sutaupė du litus.

Troleibusas sustojo, durys šnypšdamos atsidarė. Iš jo į gatvę pabiro žmonės susirūpinusiais veidais. Jie skubėjo išsivaikščioti iš susidariusios minios, kiek vienas saugodamas savo asmeninį turtą ir erdvę. Jie negalvojo apie laiko paradoksus ar bilietų klastotes. Už juos šiuo metu galvojo jų skrandžiai, verčiantys kojas kilnotis ir judėti maisto link – į namus...
O į troleibusą jau lipo nauji keleiviai surūgusiais veidais. Martynas atkreipė dėmesį tik į vieną merginą, kuri taip pat akimis ieškojo jo.
Judviejų akims susitikus, merginos veide tą pačią paradoksalią sekundę pražydo liūdnoka šypsena. „Kur kas geriau, nei aplinkinių grimasos“- pagalvojo Martynas, patraukdamas nuo praėjimo kojas. Po akimirkos mergina atsisėdo šalia jo ir porelė karštai pasibučiavo. Bučinys trumpas, kad nesukeltų aplinkiniams nereikalingų emocijų, tačiau į jį abu pasistengė sudėti kiek galima daugiau iš kiekvieno pusės.
Jiedu slapčia nužvelgė aplinkinius, truputį drovėdamiesi pašalinių smalsių žvilgsnių, tačiau niekas per daug nesidomėjo. Martynas prisiminė, kad tokių kaip jie per televizorių parodo kasdien po kelis kartus. Ir bučiuojasi porelės ekrane tikrai aistringiau. Ir kartais ne tik bučiuojasi – tad aplinkiniai matę tikrai daug. Ir daug geriau, nei ką tik jie pademonstravo.
- Pavargęs? – paklausė ji, stebėdama Martyną primerktomis akimis. Lūpose žaidė lengvutė katės šypsena.
- Kad ne... - jis taip pat šypsojosi jai panašia šypsena. Tik labiau sukaustyta.
- Galvos neskauda? – tesė mergina savo klausimus.
- Ne, neskauda, - tesė jis savo atsakymus.
- Tai  gerai...
- Aha, gerai.
Ji nesusilaikė ir pataršė pirštais jo pasišiaušusius plaukus. Po poros minučių apsisvaidymo šiltais žvilgsniais, ji pažvelgė rimtu žvilgsniu į duris Martynui už nugaros. Šis taip pat atsisuko.
Dar viena stotelė ir dar vienas būrys grįžtančių iš darbo namo. Troleibuse pamažu mažėjo vietos, o pats troleibusas stabčiojo gerokai dažniau. Už storų stiklų neramiai tūtavo automobiliai, grūsdamiesi į vis sunkiau išnarpliojamą eismo mazgą.

Martynui tai buvo ne naujiena. Jis užaugo gatvių kamščiuose, stebėdamas jų evoliuciją, klausydamasis besikeičiančių perspėjamųjų automobilių signalų. Kai buvo mažas, jį perspėdavo linksmos trelės, vėliau evoliucionavusios į besikeičiančių oktavų ir netgi ritmų automobilinį „popsą“. Dar vėliau jis sunkiai beatskirdavo automobilio signalą nuo mobiliojo telefono melodijos. Tiesa, pirmosios buvo nepalyginamai garsesnės. Ir vairuotojai pamažu ėmė nebetekti savo kantrybės ir tolerancijos pėstiesiems.
O štai pėsčiųjų antplūdžiai jį erzino visą laiką. Per savo nugyventus dvidešimt ketverius metus taip ir nesugebėjo priprasti. Ir nematė reikalo – tie žmonės visą laiką spaudėsi kuo arčiau prie jo,  grasindami užgrobti jo asmeninę erdvę, kurią jis skolindavo tik jai. Netgi motinos taip arti neprisileisdavo.
O troleibuse keleiviai tarsi troško būti jo mergina. Visi iš karto. Tokiais atvejais jis didvyriškai sukąsdavo dantis ir kentėdavo „išnaudojimą“ iki galo, iki pat galutinės stotelės. „O juk kuo toliau, tuo jų bus daugiau“- pagalvodavo tokiomis akimirkomis.

Martynas apkabino merginą ir mintyse pastatė kuo didesnę užkardą pasauliui už savo nugaros. Kurį laiką užnugaris išsilaikys ir be jo dėmesio. Taip buvo visada, taip bus ir dabar. Dar nė karto užnugaris nepareikalavo daugiau dėmesio, nei jo prireikdavo vienišam kontrolieriui, tikrinančiam bilietų skylutes.
Mergina nesipriešino tokiam intymumui. Prieš juos sėdinti porelė elgėsi visai priešingai – jis abejingai stebėjo už lango pypsinčias, grojančias ir repuojančias mašinas, o ji tyrinėjo savo nulakuotus nagus. Jiedu stengėsi ignoruoti savo jaunatvišką potraukį vienas kitam – drovumas darė savo, nors prieš juos  sėdinčių įsimylėjėlių porelė skatino daryti kitaip, savo pavyzdžiu tik įrodydama, kad pasauliui jie neįdomūs. Nepaisant to, drovuoliai išliko keistai svetimi.

Martynas tyliai uostė draugės plaukus, dar jausdamas per dieną beveik išsivadėjusių kvepalų aromatą. Po darbo jos plaukų kvapas jam labiau  patiko, nei iš ryto. Atrodė labiau savas.
- Ar žinai, koks darbas pats beprasmiškiausias pasaulyje? - tyliai paklausė jis savo mylimosios.
- Turbūt mano? - taip pat tyliai paklausė ji.
- Kodėl tavo? - nustebo.
- Nežinau. Tik toks pojūtis dienai baigiantis...
Martynas pabandė pajusti jos nuotaikas.
- Ne, tu dirbi labai prasmingą darbą, - paprieštaravo jis.
- Mhmmm... Auginu gėles tam, kad vėliau jų puokštes parduočiau pačiai tikriausiai mirčiai į nagus. - Sumurmėjo ji.
- Taip, tačiau prieš mirdamos tos gėlės kažkam atneša jausmus, kažkas įsimyli, sukuria šeimą ir susilaukia vaikų...
- Tiesiog reprodukcijos skatintojų šiltnamis! - susijuokė ji, o Martynas prisiminė tuos, kurie kėsinosi į jo asmeninę erdvę.
„Susilaukia vaikų... “- suskambo galvoje jo paties balsas. Ne, nieko gero. Jos darbas ne tiek naudingas, kiek pragaištingas. Tiesiog katastrofiškas, kalbant perdėtai.

- Tai koks gi darbas pats beprasmiškiausias pasaulyje? - pasmalsavo ji, išbudindama Martyną iš apmąstymų.
- Bilietų kontrolieriaus. - Pareiškė šis.
- Na jau!...
- O tu pati pagalvok – imdamas bilietą jis domisi tik skylėmis jame. Kontrolieriaus beveik visiškai nedomina, ar bilietas tikras, ar ne. Jis netikrina, ar apsauginiai siūleliai iš tiesų priklijuoti, ar tiesiog atspausdinti. Kontrolierius domisi tik skylėmis! Erdvės tarpeliu tarp įplėšto popieriaus sienelių! Ir pažiūrėk, kaip jis sunerimsta, kai skylių ten neranda – kaipmat ima teirautis, kokia skylių nebuvimo priežastis, net nesusimąstydamas apie vientiso bilieto estetinį grožį. Tikrinti skyles – argi tai nėra beprasmybė?
- Na kodėl gi? - nusijuokė ji. - Labai vyriškas darbas.
- Kas?...
- Tikrinti skyles, žinoma, - paerzino jį.
Martynas pajuto į skruostus siūbtelintį karštį.

---

Kiek vėliau jiedu žingsniavo beveik tuščiu šaligatviu, kalbėdamiesi apie banalius dalykus, nors iš tiesų abu buvo paskendę kiekvienas savo mintyse ir pokalbį palaikė tik tam, kad „savo tyla neužgautų antrojo“.
Ji jam parodė bažnyčią (o gal cerkvę?), kurią supo tokia aukšta siena, kad iš gatvės buvo galima pasigrožėti tik puošniais pastato bokštais. Netrukus jis atsilygino tuo pačiu – surado ir parodė kitą religinės paskirties pastatą – taip pat pasislėpusį už sienų. Netgi pasiūlė užeiti į vidų ir apsidairyti. Jiedu dar nė karto nesilankė nė viename panašiame pastate.
Geležiniai vartai buvo tik uždaryti, bet neužrakinti. Vidiniame kieme, išgrįstame nuobodžiai vienodomis, pilkomis plytelėmis, neišvydo nė vieno žmogaus, o pats kiemas atrodė švarus ir gana nuobodus. Čia nebuvo ko slėpti už neįprastai aukštos sienos. Nebent dvasininkai ją pastatė tam, kad atsiribotų nuo gatvės ir praeivių. O gal ir nuo viso pasaulio.
Pastato durys, skirtingai nei vartai, stumdymams nepasidavė. Jos buvo užrakintos, kas Martynui pasirodė gana keista. Nors jis ir nebeldė, tačiau, greičiausiai išgirdęs bruzdesį, netrukus pasirodė pilvotas žmogus, kuris dusyk pasuko raktą ir išlindo pažiūrėti, kas gi čia bando įsibrauti į vidų.
- Jūs norėjote ko nors?
Sutanotojo pilvočiaus veide nebuvo nė lašo linksmumo. Jį ką tik atitraukė nuo labai įdomaus užsiėmimo – televizoriaus žiūrėjimo ir spagečių sūrio padaže kramtymo, tad šypsotis ar apsimesti, kad šių dviejų nepažįstamų žmonių apsilankymas jam bent kiek įdomus, nebuvo tikslo.
- Mes ieškome šventos vietos, - pasakė jam Martynas.
- Hmmm... - atsakė sutrikęs dvasininkas, žiūrėdamas į jaunuolį ir bandydamas suprasti sąvoką “šventa vieta”. - Jūs norite susituokti? Tai būtų galima padaryti tik nuo ketvirtadienio, jeigu...
- Ne, mes nenorime tuoktis. Tik ieškome šventos vietos.
- Suprantama... - palinkčiojo Sutanotasis Pilvočius. - Bet šiandien mes nebedirbame, išpažinties nebepriimame...
- Mes norėtume tik pabūti šventoje vietoje, - šį kartą prabilo mergina. Pilvočius vėl ėmė mintyse kažką vartyti, kol galop tik papurtė galvą:
- Man labai gaila. Rytoj, aštuntą valandą prasideda rytinės mišios. Ateikite tada. Beje, jūs užsiregistravę tikrai mūsų parapijoje?
Martynas timptelėjo savo draugę už rankos. Jiedu nebyliai apsisuko eiti šalin.
- Dėkui ir už tiek, šventas tėve, - tyliai pasakė Martynas, neatsisukdamas atgal.
Sutanotasis Pilvočius pasikasė savo pilvą ir lydėjo juos abejingu žvilgsniu, kol “įkyrūs keistuoliai” dingo už vartų. Jis dar pagalvojo, kad visai neblogai būtų užrakinti juos, bet tik uždarė ramstomas duris ir nuskubėjo prie savo sūriu aplietų makaronų ir meksikietiško serialo.

- Ką manai? - paklausė jis po dešimties minučių tylaus žingsniavimo.
- Ten tikriausiai nebuvo šventos vietos, - atsiliepė ji po trumpos pauzės. - Šventa vieta atrodo kitaip.
- Kaip?
- Na... taip! - Ji atsisuko į jį ir, pačiupusi už rankos, privertė sustoti. Išsitiesė prieš jį visu ūgiu ir atmetė rankas atgal. - Va šitaip!
Martynas nusijuokė.
- Madam, ar galiu užeiti į šventą vietą? - paerzino.
- Žinoma, mažiuk! Kada tik nori!
Juokdamiesi jie pasuko prie romiai stūksančių gelsvų daugiaaukščių pastatų.

---

Jiedu buvo neseniai atsikraustę. Jis bėgo nuo tėvų, ji – nuo giminaičių, kurių namuose jautėsi labai nejaukiai. Abu norėjo savo erdvės, kurią šiaip ne taip įsigijo.
Deja, Martynas nesugebėjo visiškai pabėgti nuo tėvų – jie, o ypač motina, kraustėsi iš proto dėl jo sveikatos, nė nenutuokdami, kad savo perdėtu rūpesčiu tik blogina ligonio padėtį.
Martynas beveik visais atžvilgiais buvo sveikas. Išskyrus vieną nedidelį svetimkūnį smegenyse, kurį sudarė vien vėžinės ląstelės. Nedidelis jis būtų, jeigu išimtum ir padėtum ant stalo – savo dydžiu auglys nepranoktų poros geltonųjų slyvų. Tačiau žmogiškoms smegenims jis buvo milžiniškas.
Būtent dėl nelemtojo auglio vaikinas kartais kęsdavo pragarišką galvos skausmą, tačiau ne skausmas jam atrodė didžiausia problema.
Blogiau būna tada, kai už tave ima sirgti kiti. O jeigu motina dar sugalvoja atvažiuoti, prasideda ilgos, žudančios dejonės dėl jo būsimo nelaimingo gyvenimo. Štai tokiomis akimirkomis Martynui jo auglys atrodydavo kur kas mielesnis, nei iš proto besikraustanti, saiko nejaučianti motina, gyvenanti už jį ir save, bei nenorinti išgirsti suaugusio žmogaus mandagaus prašymo ATSIKNISTI. Vis dar laikė jį savo “mažuoju vaikeliu”, papuolusiu į didžiausią nelaimę, nors panašių į Martyną nelaimėlių galėjai atrasti kas antroje šeimoje. Ir oficialiai tokios “nelaimės” jau buvo  pripažintos statistine norma.
Ir (žinoma) kalta buvo tik vien jo motina ir daugiau niekas. Tai buvo toks fanatiškas nusistatymas, kad jokie argumentai nepadėjo – motina jų nenorėjo girdėti. Martynas žinojo, kad tokiems žmonėms reikia sukrėtimo – reikia grubiai mesti iš savo asmeninio gyvenimo, nepaliekant nė tarpelio sugrįžti. Deja, jis neišdrįso... O vėliau jis sutiko savo gyvenimo meilę ir jiedu pasitraukė toliau nuo visų.
Motina juodu susirado gana greitai. Martyno nuostabai, ji turėjo gana rimtą argumentą įsiveržti nepasibeldusi.

---

- Aš radau būdą tave išgydyti, - pareiškė ji tą rytą, kuomet Martynas atsiliepė į skambutį, negalėdamas atpažinti skambinusiojo numerio (ji skambino iš darbovietės).
- Maa-am!.. - sudejavo jis, pažinęs jos balsą. - Kaip tu mane radai?
- Nemanau, kad tai būtų svarbu. Argi nesidžiaugi?
Jis suniurnėjo kažką sunkiai suprantamo, bet paskui pasakė, kad džiaugiasi.
- Tai va, ta korporacija yra Nevadoje, Jungtinėse Valstijose. Esi girdėjęs apie „Alcor“?
- Palauk, mam, apie ką tu?
- Apie tavo ligą, žinoma. „Alcor“ specialistai gali tau padėti. Deja, tik jie vieninteliai.
Šį kartą jis susidomėjo. Šiek tiek.
- Nori pasakyti, jie atrado vaistus nuo vėžinio auglio? – mintis Martynui pasirodė gana absurdiška. Jis pakankamai žinojo apie vėžinius auglius, kad prarastų tikėjimą į stebuklingą piliulę.
- Ne. Bet jie gali tave vitrifikuoti.
- Kaip?... - dabar jau visai nieko nebesuprato. Iš pradžių dar dingtelėjo mintis, kad tai tikriausiai nauja chemoterapijos rūšis. O chemoterapijos atžvilgiu jo nuomonė buvo tvirta – griežtas NE. Ne dėl to, kad organizmą pastaroji nualindavo labiau nei vėžinės ląstelės – jis nenorėjo numirti lovoje. Tegu jau kurią dieną susmunka gatvėje ar amžiams užmiega troleibuse, grįždamas namo. Nesvarbu, kur. Svarbu, kad teisingai gyvendamas iki pat galo.
- Vitrifikacija, - ėmė kantriai aiškinti motina, - tai žmogaus sušaldymas. Jie sustingdys tave iki to laiko, kol bus atrasta priemonė pašalinti auglį.
- Tai jau ne! - pajuto Martynas save sakant. - Sušaldys ir dar kažkur Nevadoje?! Tu bent įsivaizduoji, kiek tai kainuoja?!
- Nesvarbu. Mes jau sumokėjome.

---

Štai toks buvo smūgis, padėjęs tašką jų bendravimui. Iš giminių jam pavyko sužinoti, kad „Alcor“ už būsimą vitrifikaciją pareikalavo lygiai aštuoniasdešimties tūkstančių dolerių. Iš kur motina tuos pinigus gavo – dar viena mįslė.
Nepaisant to, niekas jo neskubėjo sušaldyti. Praėjus metams po minėtojo pokalbio Martynas nusprendė, kad motina atsisakė savo sumanymo gelbėti jį. Jo istorija turėjo užsibaigti čia ir dabar. Na, gal ne tučtuojau, bet laikas smulkaus smėlio pavidalu jau baigė ištekėti.
Deja, šiam nematomam laikrodžiui, rodos, jokie paradoksai negaliojo.

---

- Man ši tavo šventa vieta tikrai patiko, prisiekiu...
Mergina nusijuokė ir sutaršė Martynui plaukus. Jis kryptelėjo galvą, išvengdamas jos pirštų ir įbedė žvilgsnį į lubas.
- Malonu girdėti, - sumurkė ji. - Būtent tuo ji ir skiriasi nuo tvoromis aptvertų „šventų vietų“ – ten visada malonu.
Ji vėl nusijuokė, tarsi pritardama savo žodžiams.
Buvo ankstus rytas. Vakarykštė diena su laiko paradoksais ir bilietų skylėmis atrodė tolima ir nereali. Pokalbio su motina jis seniai nebeprisiminė, vitrifikacija Nevadoje atrodė lyg bloga idėja fix, pasilikusi už šimto kilometrų, blokinio penkiaaukščio antrame aukšte.

Smėlio laikrodis ėmė berti paskutines kruopeles šeštą valandą ryto, gegužės dvidešimt ketvirtą. Kol ji žiūrėjo į lubas ir beveik sau kalbėjo apie tai, kad tikrosios šventos vietos turėtų būti vien tik nesibaigiantis malonumas, jis pajuto visa apimantį galvos skausmą, kuris neleido net šūktelėti, surakindamas bet kokius kūno judesius. Kambario vaizdas pamažu išnyko iš jo gyvenimo, merginos žodžiai atrodė nenormaliai tolimi.
- Ar aš teisi, mažiuk?...
Ji aiktelėjo ir šoko iš lovos, išvydusi jo perkreiptą veidą ir sulig kiekvienu iškvėpimu iš nosies besitaškantį kraują. Siaubas, kelioms akimirkoms sukaustęs jos judesius, netrukus užleido vietą šaltai logikai. Ji jau buvo išmokusi neklykauti ir neglostyti jo, tarsi tai būtų vienintelis vaistas (kartais jį nuramindavo ir glostymas). Žinojo, kur padėti tinkami vaistai, veikiantys žymiai efektyviau.
Mergina peršoko per Martyną ir atidarė komodos stalčių. Baltas buteliukas, po vata supakuotos melsvos piliulės, pažymėtos rombo ženklu. Ji išbėrė į delną dvi ir ryžtingai priėjo prie virpančio draugo.
Nepaisydama kruvino veido, pražiodė viena ranka ir dviem pirštais pasistengė nuleisti vaistus į gerklę. Jos širdis daužėsi, stengdamasi sukelti nekontroliuojamą isteriją, kuriai ji taip priešinosi.
Staiga ji suriko iš skausmo – Martynas nelauktai užsičiaupė, sukąsdamas jos pirštus. Jo dantys buvo aštrūs – jai net į galvą nešovė, kad žmogus gali taip krimstelėti. Juk ne kartą ją juokais kramsnodavo, kai abu dūkdavo po patalais. Ir buvo malonu...
O dabar malonu nebuvo visai. Sprendžiant iš skausmo, jo dantys ką tik įsikirto po oda.
Suspaudusi lūpas, ji vėl pabandė praverti jo dantis, kad išvaduotų savo pirštus. Tai nebeatrodė paprastas priepuolis. Tai buvo kažkas daugiau.
Ji tik trumpai žvilgtelėjo į pirštus, kad pamatytų po dvi žaizdas iš abiejų pusių. Atsistojusi išspaudė virpantį atodūsį, kuris galėjo reikšti bet ką. Mintyse atsisveikino su Martynu.
- Atleisk man, mažiuk...
Viena ranka ištraukė komodos stalčių iki pat galo ir padėjo ant grindų. Kitoje jo pusėje, ant galinės sienelės buvo priklijuota nedidelė juoda dėžutė. Mergina nuplėšė ją ir atidarė. Viduje, ant specialių pagalvėlių, gulėjo du daiktai. Vienas, papuoštas mėlynu ženklu, buvo švirkštas. Ženkle buvo pavaizduota balta „A“ raidė mėlyname fone. Po ja, smulkiomis raidėmis galėjai perskaityti: „Life extension foundation since 1972“. Virš didelės „A“ buvo kitas užrašas – „Alcor“.
Ji paėmė antrą daiktą – plieninę ampulę ir išlukšteno ją iš plastikinio apvalkalo. Nulaužė viršūnėlę, kita ranka paėmė švirkštą. Jis buvo vientisas, su neatskiriama adata – tarsi pritaikytas skubiems atvejams. Pritraukusi skysčio iš ampulės, ji dar kartą mintyse atsiprašė jo už tokią baigtį.
Suleidusi preparatą kelias akimirkas stebėjo, kaip rimsta jo judesiai. Tada čiupo telefoną ir ėmė rinkti numerį, kurio niekada nebuvo įvedusi į telefono atmintį. Žinojo jį mintinai.
Atsiliepusio vyro balsas buvo profesionaliai sodrus, keliantis pasitikėjimą. Ji angliškai padiktavo jam paciento numerį ir išjungė aparatą.
Po to pravirko.

---

Kažkur kitoje planetos pusėje, iš privataus uosto į orą skubiai pakilo greitaeigis sraigtasparnis, pasiruošęs atgabenti dar vieną „pacientą“ kad ir iš pasaulio krašto.