VI

nemigos pilnas kambarys
garuoju gličių stiklų
plokštumose
pakoręs ant lempos akis
mintyse klijuoju tau burną

sudžiūvusiomis seilėmis
iškoštoje erdvėje
kablinių rankų mostais
šokam šakodamiesi

tu savo sparnų garsu
prakiurdai tamsą
prikepusi prie lempos plaštake,
žvakinėmis akimis
varvančiomis stingdančiais lašais

aš išsiilgęs sapno kūnas
atkartoju mėnulio formas
atsisuk