šakom nepertraukiamai vejas rugio varpos
(jos auga šaknimis į viršų, mielas)
jos paveja kaimynų vaiko žingsnį
jis čiaudi, prisimerkęs žiūri pro šešėlį
į langą, trečią iš kairės nuo kluono
(seneli, nesustok, pasek,
kaip gimė baltajuodė duona)
ant pirmo vaiko skruosto ketvirčio
duobutėj spindulys nusėda
iš dulkių šokio ir lietaus kalenimo
iš bučinio mamos, plaukų kvape įdėto
iš draugo spyrio
bandant naują kimono ir kedus
sakmė užgimsta
(ramiai miegok, brangus
einu rugių pasėti)