***

Ir vėl gegužę pamatysim
žolės, medžių, krūmų stebuklą
(man gaila išties
bus skirtis su pienėm).
Atstumas iki kito žmogaus
sutrumpės.
Saulėlydžiai ilgėja
lyg vaikui tįstanti seilė.
Oras glosto kūną gyvybingumu,
gal todėl norisi
viską pradėti iš naujo,
viską apglėbti, įtvirtinti,
apkabinti praeitį,
susilieti su gėla,
sėdėti nuščiuvusiam,
kai tolumoj naktiniai žiburiai
mato mano viltį
(kadaise, paauglystėj,
man norėjosi pabuvoti
kiekviename Vilniaus kieme,
kad pabūčiau bendrumoje
su ten gyvenančiais žmonėm).
Ir naktiniai troleibusai,
važiuojantys vasaros naktį, –
nepamiršiu jų metafizinio garso,
kai pro pravirą balkoną
smelkdavosi, ak, tamsa
bei nakties garsai
ir rodydavo
miegančio miesto stebuklą.
Man tas garsas –
tai beveik kaip koks
pakilimas (kad ir
perkeltine prasme),
gal į kosmosą,
pasikėlimas į
nirvanos aukštį
(o naktį gaivinasi pasaulis,
tik kodėl žiogai pievoj
nenori miegoti? –
jų naktibaldiška muzika
panaši truputį
į ežero vandens gaivą,
kuri prieš dešimt metų
matydavo gyvenimo stiprėjimą).

Vis daugiau meilės artimui
(gal kas dabar dainuoja lopšinę?),
vis daugiau nusimanymo,
kaip reikėtų elgtis
su palubėj plevenančia dvasia,
kaip elgtis viešumoj –
būti tokiu, kad
ramūs ir patenkinti
pasijustų kūdikėliai,
moterų rankoms
juos sūpuojant,
ir mano žvilgsnis į jas
padarytų juos besišypsančius...

2005-05-04