Mamyte, aš nenoriu dviratuko

Aplinkui nieko daugiau negirdėjau išskyrus kaukiančias policijos sirenas. Jos buvo visur – priekyje manęs, už parduotuvės durų, kažkur apačioje. Aš puoliau į paniką, nežinojau, ką daryti. Nors ir nebeturėjau vilties pabėgti, čiupau pirmą po ranka pasitaikiusį video magnetofoną ir nubėgau galinių durų link. Tačiau buvo per vėlu – už durų išgirdau sunkius policininkų žingsnius. Išsprūdęs iš rankų magnetofonas sudužo į šipulius. Tą akimirką spėjau pagalvoti, kad jis visai kaip ir sudužusi mano vaikystė. O ji juk dar taip neseniai galėjo baigtis nuostabia jaunyste.

Tą dieną atsimenu lyg per rūką. Niekuomet neleidau sau apie ją pagalvoti. Nei apie mamą, ir juo labiau sesutę Samantą.  Mamos veidą paskutinius šešerius metus mačiau tik sapnuose. Ji lyg baltas angelas nusileisdavo iš dangaus ir glostydavo man galvą. Visai kaip vaikystėje. Ir tėtė buvo šalia. Jis visados šypsodavosi. Tačiau tėtė išsėjo. Mama, pasisodinusi mane ant kelių aiškino, kad jis išvažiavo toli toli, kad mums uždirbtų pinigų ir galėtų man padovanoti dviratuką, o sesei – didelį pūkuotą meškiną. Tačiau tėtės daugiau nemačiau. Taip pat ir mamos besišypsančios. Kažkurią naktį išgirdau ją šaukiančią tėtės vardą. Tuomet įlipau pas ją į lovą ir apkabinau. Mama verkė. Ta naktį aš išsigandau. Gerai nežinau ko, bet kažkas mano širdyje sudrebėjo. Aš savo mažomis rankutėmis taip stipriai suspaudžiau mamą, kad ji neramiai sukrūpčiojo. Tačiau ji nieko nesakė. Ir galvos nepaglostė.             
Po poros savaičių mama mane pasikvietė į virtuvę, pasisodino ant kėdės ir rimtu žvilgsniu pažiūrėjo į akis. Nieko labiau tada nenorėjau, tik kad ji prieitų ir paglostytų man galvą, kaip kažkada, kai dar tėtė buvo kartu.
- Žilvinai, tu jau nebe mažiukas. – Man buvo septyneri. - Ir pats turbūt supranti, kad tėtė nebegrįš. – Mama nuleido akis, maniau, ji ims verkti, ir aš galėsiu pribėgęs ją stipriai stipriai apkabinti, deja... – Aš nebegaliu viena jūsų išlaikyti. Šitas butas mums visiems per didelis, o mokesčiai neįkandami. Tu tuoj pradėsi eiti į mokyklą, o sesę reikės leisti į darželį. Sūnau, aš neturiu iš ko mokėti. Tėtė jau metai kaip nesiunčia pinigų ir aš neturiu jokių iš jo žinių po to, kai jis paskambino ir liepė jo neieškoti, nes į Lietuvą jis nebegrįš. – Pro ašarotas akis žiūrėjau į mamą ir niekaip negalėjau suprasti, ką ji šnekėjo. Ausys gaudė žodžių nuotrupas, o širdis plakė kaip pašėlusi. Keliai pradėjo daužytis vienas į kitą, todėl aš juos suspaudžiau rankomis. Turėjau būti vyras ir neleisti mamai jaudintis.
- Prieš pora savaičių aš susipažinau su labai maloniu vyriškiu, kuris žino, kaip man sunku išlaikyti du vaikus. Per savo ryšius jis man surado darbą Vokietijoje, o tai juk nelabai toli.  Man reikės viešbutyje priiminėti svečius. Algis sakė, kad ir kišenpinigių žmonės ten palieka labai daug, nes viešbutis aukštos klasės. Jei tik man pasiseks ten įsidarbinti, o Algis tuo neabejoja, aš kas pora savaičių siųsiu jums pinigų. Galėsi turėti viską, ko tik širdis geidžia. O kai aš užsidirbsiu pakankamai, na po pusės metų, gal truputėlį daugiau, grįšiu pas jus, savo brangiausius, ir kartu galėsime įkurti savo arbatinę. Aš gaminsiu, tu plausi indus, o kai paaugs Samanta, galės aptarnauti klientus.
Mama nutilo ir rimtu suaugusiu žvilgsniu žiūrėjo į mane laukdama pritarimo. O aš sėdėjau toks be galo vienišas ant nusitrynusios virtuvės taburetės, delniukais suspaudęs kelius, nemirksėdamas ir neišleisdamas nė menkiausio garso. Žinojau, jei prabilsiu mama mano žodžių nesupras, o aš imsiu verkti.,, Mama, nepalik mūsų! “ – Norėjau sušukti ir jos nepaleisti.
- Na, galbūt tu per mažas suprasti. Pagyvensit su močiute, gerai? O tu man pažadėk rūpintis Samanta ir būti vyru. Pažadi? – mama išspaudė šypseną ir paglostė man plaukus.
Aš linktelėjau ir pašokęs nuo kėdės nubėgau. Kaip mama galės manimi pasitikėti, jei pamatys verkiantį?
Dvi savaitės prabėgo kaip viena trumpa diena. Dvi savaitės prabėgo taip greitai, lyg turėdamos užpildyti visą tolimesnį mūsų gyvenimą. Mes su sesute visur sekiojome mamą ir bandydavome prie jos prisiglausti. Mamytė vėl pradėjo šypsotis ir mus glostyti. Ji buvo tokia laiminga. Kiekvieną vakarą ji mums pasakodavo apie būsimą mūsų arbatinę, kaip ten būsią jauku ir miela. Kokios kvapnios ir saldžios bus mūsų bandelės su cinamonu, ir kokie laimingi būsime mes. Užmigdavau jau pasiilgęs mamos ir kiekvieną rytą prabusdavau dar auštant, nes bijojau, kad mama išvyks neatsisveikinus. Pirštų galiukais nueidavau prie jos kambario durų, pro plyšelį pažiūrėdavau, ar ji dar miega, ar tas kalnelis lovoje kilnojasi, tada susigūždavau kampelyje prie slenksčio ir užsnūsdavau. Taip mane mama ir rasdavo visus kitus  šešerius metus sapnuose – susigūžusį ir išsigandusį.

Koridoriuje stovėjo pilkas mamos lagaminas. Jis lyg baisus šešėlis mane gąsdindavo, vos į jį pažiūrėjus.
- Ar gerai atrodau?
Mama veidrodyje taisėsi geltonus plaukus. Aš linktelėjau ir dar stipriau suspaudžiau sesės rankutę.
- Vivinai, skaudaaa! – ji riktelėjo ir susimuistė.
- Branguti, pabūsi vienas, prižiūrėsi sesę, kol rytoj iš pat ryto atvažiuos močiutė ir jus pasiims. Pietus ir pusryčius jums paruošiau, paguldyk Samantą miegoti. Žilvinai...
Aš žiūrėjau mamai pro petį. Skrandyje gulėjo didelis akmuo, kuris vis labiau lenkė mane prie žemės ir drebino kelius.
- Mažyte, gražuole mano, būk gerutė, klausyk brolio, mamytė greitai grįš ir atveš daug dovanyčių.
- Mamytė parveš saldi?
- Parveš aukseli. – Mama nusišypsojo ir pabučiavo Samantą į viršugalvį. – Būk vyras, Žilvinai, nepamiršk, dabar tu šeimos galva. Ji perbraukė ranka per mano plaukus, tačiau akmuo iš skrandžio veržėsi lauk. Mane supykino ir aš nubėgau į tualetą. Drebėdamas ir verkdamas rėkiau:
- Mama, palauk, neišvažiuok, palauk!!! Mamyte! - aš springau nuo ašarų tualete.
Grįžęs radau sesę prie durų. Rausvi žandukai buvo išpurtę nuo ašarų.
- Noliu mamytės!
- Ir aš noriu mamytės...
Apkabinau sesutę ir abu verkdami lingavom prie durų. Kažkas bildėjo, dužo, byrėjo. Nežinojau, kur visa tai, lauke, ar manyje. Norėjau užmigti ir nebepabusti tol, kol grįš mama.

Bet ji nebegrįžo. Močiutė taip pat. Po trejų metų ji išėjo ir nebegrįžo. Kaimynė mums sakė, kad ji bus tarp angeliukų ir mus saugos. Ji sakė, kad ir mamytė  ten, ir joms abiems labai gera.  Aš užsimerkęs įsivaizdavau, kaip gražiai turėtų atrodyti mamytė su balta angelo suknele. Tačiau po savaitės mane pradėjo vadinti prostitutės vaiku. Sakė, jog turėti tokią mamą kaip mano yra gėda. Tada aš susimušiau, nors ir nežinojau, kas ta prostitutė buvo, o Jono mama pasiskundė policijai.
Atvažiavo dėdės ir teta, apsirengę žaliais drabužiais, ir pradėjo klausinėti kaimynę Aldutę, pas kurią mes gyvenom. Aš viską girdėjau, ką jie šnekėjo. Aš viską mačiau. Jie ėmė krauti mūsų daiktus! O Samanta linksmai čiauškėjo pas policininką rankose. Jie mus pasiims! Jie išveš mus ten, kur veža visus blogus vaikus. Ten, kur neduoda valgyti ir kasdien muša, kaip pasakojo močiutė. Ji sakė, kad mažų gražių mergaičių kaip Samanta ten nemuša, tik tokius netikėlius kaip aš.
Neatsimenu, kaip išbėgau į gatvę ir nematydamas nieko aplinkui bėgau tolyn. Bėgau, vis bėgau.... Visus kitus metus aš bėgau tolyn. Neleisdavau sau galvoti apie mamą. Gatvėje turi būti stiprus, nes jei kas pamatys, kad tu silpnas – tau galas. Būsi sumindžiotas. Gatvėje tu mindai, arba tave. Gatvėje turi būti vyras. Vis tolyn, vis vienas. Tolyn nuo praeities ir vaikystės. Tolyn nuo to, kas vadinosi žmogišku gyvenimu.
Nė karto nemačiau savo sesutės. Kažkada apkvaitęs buvau nuėjęs pas kaimynę, nė pats nežinojau, kaip ten atsidūriau vidurnaktį, bet nei Aldutės, nei Samantos ten nebuvo – duris atidarė kažkoks vyriškis ir piktai riktelėjo, kad iškvies policiją. O ir ji buvo man ne naujiena. Vieną kartą perdozavusį heroino mane nuvežė į nuovadą. Tada išsisukti pavyko – pabėgau.

- Stok, arba šausiu! – Paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdau iš žmogaus lūpų. Tada pagalvojau – šauk...

Žilvinas paskutinį kartą bandė bėgti, bet jam nepavyko. Pargriuvus ant žemės jam pasivaideno, kad šalia klūpi sesutė ir linksmu vaikišku balseliu prašo:
- Vivinai, noriu saldi...
Netrukus jis pajuto švelnią ir šiltą mamos ranką ant galvos, ant akių, ant pilvo. Ji vis suko ratus, švelniai glostydama pilvelį, visai kaip vaikystėje, kuomet jis buvo persivalgęs trešnių. Žilvinas nusišypsojo.
- Mamyte, grįžai? O aš taip norėjau tau pasakyti, kad tave myliu, ir kad būsiu vyras, tik tu niekur nevažiuok, man nereikia dviratuko, mamyte...

Skrisk, svajone...
Aukštai virš mėlynų kalnų.
Aukščiau nei leidžiasi ir pateka saulė,
Aukščiau nei gali pasiekti skrendantys akmenys
Ar iššauta kulka...
Skrisk, svajone, ten, kur niekas tavęs nesustabdys,
Kur nėra laiko ir baimės,
Kur tu būsi tu - pati brangiausia ir svarbiausia...
Skrisk, svajone, ten, kur negirdėsi keiksmų ir nematysi ašarų,
Ten, kur dar tikima meile ir šeima...
Kur žmonės tokie, kokie yra iš tikrųjų...
Kur nėra kaukių ir grimo...
Skrisk, svajone, ten, kur muilo burbulų pilys niekada negriūva,
Kur visada galima sugrįžti į vaikystę,
Kur vaniliniai ledai visada skanūs...
Skrisk ten, kur niekas nesipyksta,
Ten, kur tavęs laukia....
Skrisk, svajone...
Neleisk, kad tave pagautų!
Skirsk iškleidusi sparnus į nebūtį, ir paversk ją būtimi!..
Nes tu vienintelė gali mums ją atverti...
Nes tu vienintelė...
... Kuria mes visuomet tikėsim!..