Žvėris (ištrauka3)

Romanauskas staigiai sugrėbė jį ir pasodino ant sofos.
- Viskas! Raminkis! Mes jau išeiname. - vyrukas pažvelgė į kambarį, kuriame gulėjo Tomas. Durys buvo uždarytos. Ąsotį padėjo ant stalo. - Einu pažadinti ir jį.
- Kodėl jam nepilsi vandens?
- Todėl, kad jis „nesminga“ taip greit kaip tu.
- Bet...
- Ir todėl, kad nenoriu ir vėl būti aprėktas.
- Bijai?! - nusijuokė Karolis.
- Bijau. - pasakė Algimantas. „Durniau, o jeigu jis tamsoje, tai tikrai ne pats geriausias pabudimo būdas„- pagalvojo vyrukas žiūrėdamas į uždarytąsias duris.
Algimantas suprato iš Jurgitos žvilgsnio, kad ji nepatikėjo jog jis bijo Tomo. Ji tikriausiai suprato, kad jis nenori iškrėsti netinkamu laiku netinkamą pokštą draugui... draugui kuris jam kažką reiškia. Gal kaip pavyzdys gyvenime, o gal kaip palydovas sunkiame gyvenimo kelyje, kuris vis darosi su didesnėmis ir gilesnėmis duobėmis.

***
                 
Aukšta kalva. Mėnulis danguje it naktinė akis stebintis pasaulį ir upė, kalvos papėdėje. Persona kuri sėdėjo ant kalvos, pagal Algimanto matytą viziją, buvo tikrų tikriausias Tomas, bet tik nugrimzdęs į antipasaulį per tamsą. Tamsa, tai keistai suvokiamas pasaulis. Kaip visi žinome yra mūsų (žmonių, kurie yra ir geri, ir blogi, gyvūnai kurie gyvena pagal savo ciklą ir augalai) pasaulis, bei antipasaulis, tai mūsų pasaulio priešingybė. Šitame antipasaulyje gyvena kitokie žmonės, kovoja prieš kitokias gyvenimo problemas, kenčia nuo padarų, kurie puldinėja iš tamsos ir jau yra beveik visiškai užvaldė aną pasaulį. O tamsa, tai ta vieta, kur žmogus užtrunka sekundės dalį prieš patekdamas į antipasaulį. Tamsa, tai kaip terminatorius . Joje niekas negyvena, nes ji pati yra gyvybė, kuri ir į mūsų pasaulį ir į antipasaulį leidžia padarus galingesnius už bet kokius sutvėrimus.  Tomas akylai stebėjo vandenyje judantį kūną. Palengva iškylantis kūnas vėl grakščiai panerdavo gilyn ir kiek pabuvęs vėl iškilo. Šitoks ciklas kartojosi gal kelias dešimtis minučių, kol galiausiai kūnas nusprendė išlipti iš vandens. Tai buvo moters kūnas. Pasakiškai gražios figūros savininkės. Šiek tiek žalsvas vanduo krito nuo dalių jos figūros iškilimų ir lašėjo ant smėlio. Mergina švelniai išgręžė savo ilgus plaukus ir atsisėdo ant pakrantės. Dailios jos akys įsispoksojo į nepadorų stebėtoją – mėnulį, kuris, turbūt kaip ir Tomas, godžiai rijo ją žvilgsniu. Tokia graži būtybė gyveno tokiame negražiame pasaulyje, kaip antipasaulis. Staiga vaizdas prieš Tomo akis pradėjo skalidytis ir netikėtai jis išvydo Algimanto vaidą.

***

- Tomai, - Algimantas švelniai sujudino juodaakio galvą, - kelkis, mes išvažiuojame.
- Algimantai?
- Taip. – vyrukas padėjo atsisėsti. - vėl Tamsoje?
- Ne. - staigiai atkirto Tomas. - Kažkur kitur. Kur taip pat visada būna tamsa, bet tai ne tas pasaulis, kur buvau kai gulėjau ligoninėje.
- Kaip tai suprasti?
- Manau, kad tamsa tai kaip durys už kurių yra kitas pasaulis, mūsiškio antipasaulis. Žinok, šiek tiek, bet turbūt tik kol kas, gal ir įdomesnis.
- Kodėl taip pagalvojai?
- Na juk viskas įdomu kol nepažysti? Juk smalsumas visada nugali ir nori viską  sužinoti.
- Gausi papasakoti ką ten išvydai, gal kada padėsi ir man ten patekti.
- Tu juk šiandien jau buvai, - rimtai pasakė Tomas. - Tu juk matei mane?
- Na... taip. Tai ir yra tas pasaulis apie kurį dabar tu kalbėjai?
- Taip. Tai jis. O tu ką, galvojai, kad tai tamsa?
- Žinoma.
- Jei būtum patekęs į tamsą tai nebūtum taip lengvai paleistas iš jos. Žinok, kad ten tave užvaldo keisti jausmai ir labai negeros mintys. Jei pats nenusižudai tai tada, bet ne visada, tave pasiglemš ji – mirtį nešanti – tamsa. Prieš ją beprasmiška vienam kovoti, o kad aš ištrūkau tai dėl visko tavo nuopelnas.
- Supratau, - Algimantas atsistojo. - O dabar einam.
Tomas palengva atsistojo ir išėjo paskui Algimantą. Kai visi jau sėdėjo Jurgitos mašinoje mergina prabilo:
- Dėkoju, kad užsukote.
- Man buvo labai malonu, - pasakė Algimantas.
- Man taip pat., - pridūrė Karolius.
- Atleisk, kad aš toks nekalbus, bet tikrai buvo malonu užsukti pas Algimanto draugę. - pasakęs Tomas padėjo galvą ant automobilio salono šono.
- Na iki susitikimo rytoj.
- Būtinai, - pasakęs Algimantas užkūrė variklį. - Iki!
- Sėkmės! - Jurgita šaukė mojuodama ranka. - Sėkmės, vyručiai!
- Maloni mergina. - pareiškė Tomas. - Ar eisi į klasiokų susitikimą?
- Taip, o... - staiga Algimantas užtilo.
- O kas? - Karolis subaubė, kaip rujojantis bulius.
- O, tu, Tomai? - Algimantas sutvirtino balsą, kad nepasirodytų, jog gailisi už Tomo nelaimes, mat šitam vyrukui nepatiko, kai žmonės išreiškia užuojauta dėl menkiausio šūdo.
- Manau, kad taip. Juk reikėtų susitikti su senais draugais.
Algimantas nieko neatsakė į Šlajaus apsisprendimą. Klaipėdos jau beveik nebesimatė. Automobilis lėkė tiesiu keliu, nors kartkartėmis pasirodydavo keli vingiai, bet buvo galima sakyti, kad kelias tiesus it styga. Netikėtai prapliupo lietus. Toks stiprus, kad net beveik nebebuvo galima matyti priekyje važiuojančių automobilių šviesų.
- Aš važiuosiu šiek tiek ilgesniu keliu, bent jau nebus tokių kamščių kaip dabar susidarė., - pasakė Algimantas ir pasuko į kairėje pusėje buvosią sankryžą.
- Suk, jei tik nori, - pareiškė Karolis. - Žiūrėk, Tomas jau vėl miega.
- Miega? - Algimantas pakartojo, nes nenorėjo patikėti, tai ką išgirdo.
- Taip. Kaip kūdikis po skanių pietų.
„Ir vėl nugrimzdo į aną pasaulį“- pagalvojo Algimantas ir pastebėjo, kad lietus šiek tiek susilpnėjo. Iki Švėkšnos dar buvo apie dvidešimt kilometrų, kai staiga pamatė į griovį nuvažiavusias dvi mašinas. Algimantas sustabdė automobilį.
- Skambink policijai ir pasakyk koordinates.
- O kur tu?
- Einu gal kam reiks pagalbos.
- Supratau.
- Ar mes jau atvažiavome, - staiga pabudusio Tomo balsas buvo kaip žaibas iš giedro dangaus, todėl net ir Algimantas nusigando.
- Ne. Čia įvyko kažkokia avarija ir aš einu pažiūrėti gal yra sužeistų.
- Einu kartu, - pasakęs Tomas pradarė dureles.
Staigūs lietaus lašai pasipylė į automobilio saloną. Per kelias minutes abu vyrai buvo visiškai kiaurai permirkę. Skubiai nusigavę iki „Reno“ ir antrosios mašinos „BMW“ vaikinai išvydo kaistą vaizdą. Priekiniai langai buvo išdužę. Vairuotojų bei keleivių pirmoje mašinoje nebuvo, o antroje gulėjo viena mergina. Ilgi, šviesūs su žalsvais galiukais, plaukai buvo ištepti krauju. Lėtai, labai daili ir žavi, krūtinė kilnojosi, tai reiškė, kad ji vis dar gyva. Ėjo suprasti, kad tai dailios ir grakščios moters kūnas. Staiga mergina prasimerkė ir pažvelgė savo ryškiai mėlynomis akimis į Algimantą. Vyrukas net nutirpo nuo tokio žvilgsnio. Žmonės nemelavo, kad akys žmogaus sielos veidrodžiai, nes iš merginos žvilgsnio ėjo suprasti ką ji dabar jaučia, kai galva bei kaklu varvėjo ne tik stipraus lietaus paliktas vanduo bei nuostabios būtybės kraujas. Algimantas pribėgęs staigiai atsiklaupė padėdamas į purvus savo juodas kostiumines kelnes.
- Ko jūs vardu, panele?
- Sil... Silvija.
- Silvija, kiek matote pirštų?
- Tris.
- Teisingai. Ar galite pajudinti kojų pirštus?
- Lyg ir, - mergina lėtai iškvėpė orą ir prabilo. - Galite mane ištraukti iš mašinos?
- Bet aš ne medikas.
- Baik, tu, su tais daktarais, matai, kad reikia padėti merginai. O kol jie čia atvažiuos aš penkis kartus spėsiu numigti ir dar valgyti išsivirti. Aš einu nulaušiu šaką ir padarysiu lazdą jei bus kartais galėtų prireikti.
- Tuojau, panele.
Algimantas pasilenkė taip arti jos, kad net nosis viena su kita susilietė. Mergina šiek tiek krūptelėjo ir palengva apkabino vaikino kaklą. Romanauskas iš lėto stojosi ir palengva traukė lauk iš automobilio merginą. Po to ją nunešė ant galinės sėdynės ir išvaręs į lauką Karolį paguldė ją. Iš merginos žvilgsnio vėl ėjo suprasti pati nuoširdžiausi padėka. Ji vilkėjo gražią juodą su baltais sidabro šerkšno išsiuvinėjimais suknelę. Na žinoma, ji dabar jau buvo visiškai ištepta, bet galime suprasti kaip ji atrodė prieš autoavariją. Tomas ir Karolis šiaip ne taip susispraudė priekinėje sėdynėje, o Algimantas palengva pajudėjo iš vietos. Automobilis greitai pasiekė Švėkšną. Algimantas su Tomu nunešė merginą į ambulatoriją. Daktarai staigiai paguldė ją kabinete ir pradėjo prijunginėti visokius prietaisus.
- Mes palauksime koridoriuje. - pasakė Algimantas.
- Gerai. Kai bus naujienų pranešime. - daktarė apsisuko ir įsmuko į kabinetą.
Kol durys užsivėrė Algimantas dar spėjo pamatyti Silvijos akis, kurios atrodo jau į nieką ne bereagavo. Po valandos laukimo iš automobilio pasirodė Karolis.
- Kaip ji?
- Nežinome. - pasakė Tomas. - Jau visą valandą niekas nepasirodo. Na ir betvarkė! Juk galėtų bent pranešti kaip ji.
- Kas ten buvo nutikę? - paklausė Butrimas.
- Avarija... bet labai keista. - prisiminė Algimantas. - Automobiliai tai du, o nukentėję ir išvis tik ji viena ten tebuvo.
- Gal jie kur buvo nušliaužę?
- Ne. - griežtai pasakė Tomas. - Aš juk apėjau ieškodamas kokios tinkamos lazdos.
- Na, palauksime ir sužinosime kas ten nutiko. - pasakė Karolis.
- Tikėkimės. - pasakė Tomas ir pažvelgęs pamatė policijos automobilį, kuris sustojo prie ambulatorijos. - Na ką, aš sakiau apie jų greitumą?
- Lėtokai. - pasakęs Algimantas išėjo į lauką pasitikti. - Labą dieną, pone pareigūne.
- Laba. Čia jūs pranešėte apie autoavariją?
- Taip. Ar matėte?
- Dar ne, niekaip neturėjome laiko nuvažiuoti. - pasikrapštė pakaušį policininkas. - Gal jūs juos išgelbėjote?
- Tik ją.
- Merginą? Ji buvo viena? Juk sakėte, kad automobiliai du?
- Na taip, bet avarijoje tebuvo tik ji. - Algimanto balsas buvo tylus.
- Aš rytoj ją aplankysiu. - pasakęs pareigūnas patraukė prie automobilio.
„Tikra velniava mūsų šalyje. Imk ir nors mirk miesto centre, bet niekas tau nebėgs į pagalbą“- pagalvojo Algimantas ir patraukė prie draugų.
- Nieko naujo? - paklausė Romanauskas.
- Dar vis ne. - linktelėjo Karolis ir pasislinko iš tos vietos kur Algimantas sėdėjo prieš išeidamas. - Ką policininkas sakė?
- Jie dar net nebuvo nuvažiavę į avarijos vietą.
- O ką aš tau sakiau. - nusišypsojo Tomas.
- Žinau, žinau. Tu teisus kaip visada.
- Tai ir žinok. - šiek tiek griežtai pasakė Šlajus pažvelgęs į Karolį.
- Jis tavęs bijo. - pareiškė Butrimas. - Pats sakė kai buvome pas Jurgitos.
Tomas ilgokai žiūrėjo į Algimanto akis ir galiausiai nusišypsodamas tik Romanauskui suprantama šypsena prabilo:
- Tai ir gerai.
- O, aš tai tavęs nebijau. - didvyrišku balsu Karolis pasakė ir praplėtęs akis dirstelėjo į Algimantą. - Nė trupučiuko!
- Kas bijo tamsos, tas ilgiau gyvena. - Pažvelgė Tomas pro langą į lauką, kur vis dar lijo. - Tai ko myžai į kelnes kai mane išvydai po padarų užpuolimo?
- Na... tada tu buvai šiek tiek kruvinas.
- Ha! - nusijuokė Tomas taip garsiai, kad net kažkokia seselė išlindo iš kabineto su kavos puodeliu rankoje. - Kruvinas? Man tik iš nosies tebėgo kraujas. Mulki, jei nebūtum apsimyžęs nebūtų tiek šeimų mirę.
- Ar jūs vis dar čia? - nustebo seselė. - Galvojome, kad jau esate išvažiavę.
- O kas nutiko? - sutriko Algimantas.
- Ne, nieko. Tik tai, kad galite pasiimti ligonę.
- Taip greit. Juk ji buvo sužeista. Ir... - sutriko ir Tomas. - Kur ji?
- Na... - seselė nuleido galvą. - Mes nepastebėjome, kad jūs čia tai leidome eiti jai į miestą.
- Tai, šūdas! - subaubė Šlajus. - Gal jūs ten kavą geriate? Net neberandu žodžių kaip apsakyti jūsų darbą. Kada nors jus pakeis kas nors kiti... gal kiek geresni... 
Visi trys vyrai stovėjo ant slenksčio ir stebėjo miestelį paskendusį švelniame rūke. Lietus vis dar, kaip iš kibiro pliaupė.
- Tu, Karoli, eik pažiūrėti prie bažnyčios. - paliepė Tomas.
- Bet...
- Eik greičiau ir jokių, bet...
Kad ir kaip nenorėtų klausyti vis dėlto pasileido bėgti per visą miestelį prie bažnyčios.
- Kur man?
- Manau, kad jauti. - nusijuokė Tomas ir nuėjo į mašiną. - Eik ir pasitikėk tuo jausmu.
- Bet... - Algimantas patraukė pašto link. - O kodėl Karolį nuvarei prie bažnyčios?
- Jam nepakenks palakstyti.
- Supratau.
Romanuskas pasiekęs paštą pajuto keistą širdies virpulį. Galvoje iškilo klausymai. Ar ji galėtų būti parke? Kur aš eičiau, jei?..
- Pasitikėk savo jausmu. - pakartojo Algimantas draugo žodžius. - Pasitikiu!
Už pašto buvo mažas takelis, kuris vedė į parką. Pasiekus parko vidurį, kairėje pusėje stovėjo vila. Už jos buvo pastatyta cementinė pusmėnulio formos tvora. Ši tvora stovėjo ant kalvos, o prie tvoros stovėjo mergina. Ji žiūrėjo į tolį. Algimantas palengva prisiartino prie jos. Širdis maloniai daužėsi.
- Pasitikėjau. - sumurmėjo Romanauskas. - Silvija.
- A! - suvirpėjo mergina ir atsisuko. Kai pamatė, kad tai jos gelbėtojas Silvijos veide pasirodė maloni šypsena ir į pasaulį pasirodė balti, kaip pirmasis sniegas šaltą žiemos vakarą, dantys. – čia jūs?
- Algimantas. - vyrukas prisiartino dar arčiau. - Esi čia buvusi?
- Niekada. - pasakė Silvija ir vėl pažvelgė į tolį. - Šiaip, aš esu gimusi Lietuvoje, bet...
- Kas, bet?
- Bet iki pat tos akimirkos, kai įvyko avarija aš buvau Portugalijoje. - merginos balsas pasidarė keistas, nes pati nieko nebesuprato. - Važiavau greitkeliu ir tik... tik vienai akimirkai užsimerkiau, o tada...   
- Tada tu atsidūrei griovyje?
- Atsidūriau... - atsiduso Silvija ir pakėlė galvą į viršų. Mergina norėjo pasimėgauti lietaus lašais. - Bet niekaip nesuprantu kaip tai nutiko.
- Pastaraisiais mėnesiais aš jau pats nieko nebesuprantu. - sumurmėjo Algimantas. - Gal einam į mašiną. Galėsi pas mus pailsėti ir išsimiegoti?
- Tikriausiai. Gerai sakai. - sutiko mergina ir patraukė su Algimantu link pašto.
Prie pastato Tomas jau laukė su mašina. Ant galinės sėdynės sėdėjo Karolis, kuris atrodė, kaip šlapia višta. Algimantas atsisėdo šalia Butrimo, o Silvijai užleido priekinę sėdynę. Kai visi sulipo Tomas palengva patraukė keliu. Iš miesto kelias vedė link kapinių, kuriose buvo daug žmonių atsigulę amžinu miegu. Kai pasiekė seną namelį ant kalvos, beveik visiškai prie pagrindinio kelio Šlajus sustojo ir atsisukęs prabilo:
- Algimantai ar gali išlipti?
- Na... - sutrikęs vyrukas atidarė duris ir išlipo. Tomas padarė tą patį.
- Aš su jumis. - prasižiojo Karolis.
- Lik! Gali ko nors prireikti merginai, tai ir galėsi patarnauti- pasakęs Algimantas uždarė dureles.
- Patarnaut. - pasipiktino Butrimas.
- Kas nutiko? - Algimantas metė žvilgsnį į draugą.
- Gal kiek paėjėkime. - Tomas patraukė link senojo namelio, kuris stovėjo ant kalvelės. – Man kilo klausymas.
- Ir koks gi?
- Kad mes negalime pasilikti mieste.
- Nieko nesuprantu. - sutriko Algimantas.
- Nes bet kurią akimirką gali sugrįžti tamsa, kuri norės sunaikinti mus, nes esame tie kurie pakišome jai koją. –atsiduso Tomas. - Juk žinai koks kerštas saldus.
- Tai tada ką mums daryti?
- Galvojau, kad tu žinosi kokią nors vietą už miestelio. - pažvelgė juodaakis į automobilį, kuriame Karolis sėdėjo išsproginęs akis prie galinio lango.
- Reikia man pagalvoti. - susimąstė Algimantas Romanauskas. - Už miesto? O kodėl nebijai jei ten išsiverš? Juk ji gali keliauti greitai ateiti ir į miestelį?
- Bet vis tiek turėsime bent kelias minutes jai sunaikint.
- Tu manai, kad mes galime ją sunaikint? Tamsą?
- Niekada. Juk ji yra visa ko pradžia ir pabaiga. Ji... tai viskas. Aš manau, kad mes galime sunaikinti tai kas ateina iš jos. Sunkiai, bet galime.
- Tu gal kažką žinai ko aš dar nesuprantu? - nustebo Algimantas.
- Kodėl, tu taip pagalvojai? - Tomas atsakė klausymu į klausymą.
- Kai norėjau eiti ieškoti merginos, atsimeni ką tu man pasakei?
- Taip. - atsikrenkštė Šlajus. - Pasitikėti savo jausmu.
- Taigi. – Algimantas nusišypsojo. - O dabar man, mano jausmas, sako, kad tu kažką žinai daugiau nei aš.
- Tai jau pradedi suprasti ką turi. - surimtėjo Tomas. - Na, netik tu, bet ir aš. Mes turime daugiau nei telepatiją.
- Tu nejuokauji?
- Nė trupučiuko. Kai aš praleidau tamsoje, tai supratau. Jei nebūčiau turėjęs daugiau to, ką senais laikais man davė „chėbros“ vadas, tai nebūtų užtekę vien telepatijos. - Tomo balsas skambėjo nuoširdžiai ir pirmą kart dėkingu tonu.
- Ir kaip manai, ką mes turime dar daugiau?
- Kol kas jaučiu tik keistas bangeles.
- Kaip suprasti? Kokia dar bangeles?
- Kiek suprantu tai gyvenimo juostos ar linijos. - Tomo balsas kas kiekvieno žodžio ištarimo darėsi vis rimtesnis. - Esi girdėjęs, kad prieš žmogaus mirtį šunys kaukia?
- Taip, bet tai tik prietarai.
- Klysti. Jie jaučia tas pačias linijas. Kai žmogui ateina galas, linija – jo gyvenimo styga – pradeda virpėti ir šuo jaučia tai.
- Tu... nori pasakyti, kad tu jauti žmonių mirtis? - sutriko Algimantas.
- Daugiau. Ne tik mirtis, bet viską. Kol kas tik labai menkas nuotrupas. Bet gal palaipsniui tai keisis. - Tomas giliai įkvėpė ir išpūtęs lauk orą prabilo lėtu balsu. - Drauguži, bet visa to, kas pradeda darytis su manimi, aš labai bijau. Bijau, kad tai neužvaldytu manęs, ar nepakeistų. Aš noriu būti žmogus, na gal kiek kitoks nei visi, bet vis tiek priklausyti žmonėms.
- Pasistenk nesijaudinti. Juk tu nevienas. Aš taip pat priklausau ir esu kartu įklimpęs į tą šūdą. Kartu ir susitvarkysime. - Algimantas atkišo ranką.
Tomas maloniai paspaudė. Staigiai Romanauskas prisispaudė Tomą prie krūtinės, o su kita ranka patapšnojo per nugarą.
- Nebijok. Šitą mėšlą išsrėbsime abu.
- Dėkui.
- Žinai ką?! - sušuko Algimantas atsitraukdamas.
- Kas nutiko?
- Sugalvojau kur važiuojam! - Algimanto veide pasirodė šypsena. Maža, bet ėjo suprasti, kad jam kilo geras sumanymas. - Varom pas Rimgaudą. Juk jis netoli Švėkšnos ir gyvena. Nuošaliame vienkiemyje, kažkokiuose miškuose.
- Manai, kad tiks? - nustebo Tomas, nes visiškai buvo pamiršęs Rimgaudą, kuris taip pat buvo senosios „hėbros“ narys, o jie juk visi buvo pažadėję, kad jei iškils problema, bet kada ir bet kokiomis sąlygomis padės.
- Tikriausiai. – Algimantas pažvelgė į mašiną ir pamatė, kaip Karolis jau artinasi prie jų. - Juk jis taip pat turi telepatinių sugebėjimų?
- Turi. Gal, net stipresnių už mus.
- Tai manau, kad jis jau žino jog mes jau pas jį važiuosim ir norėsim stipriai išgert alaus. – Algimantas pasisuko link Karolio, kuris skubėjo kalneliu, o tada sušuko. - Rimgaudai pasiruošk!
- Ar jūs visą dieną žadate glėbesčiuotis?
- Jau baigėme! - atkirto Tomas. - Varom į mašiną. Aš vairuoju!