Užsikimšę lietvamzdžiai

Galėjau rašyti gražius lapus –
grįždamas namo laukais kvėpuočiau
taip giliai, kad įkvėpimas nusėstų it
dulkės ant stogų karštą vasaros dieną,
o tada rašyčiau – nuvargusia ranka
vingiuočiau raides, žodžius, mintis –
grakščiais mostais,
tarsi maišyčiau cementą su žvyru,
tarsi vanduo nuo stogų,
ir nesvarbu, jog mano kulnas būtų
nuogas sušalęs.
_ _ _ _ ______

Kulno kaučiukas
įkaitusius akmenis
tranko,
kojų pirštai lipa vienas kitu, dūsta,
turiu  nuosp (k) audą, kurią skauda
– graužia dulkės akyse –
pučiant vėjui norint išsižioti
– veliasi burnoje žvyras –
ir kvėpti taip ilgai ilgai giliai,
– cementas džiovina, dusina, nusėda –
skauda lyg koks prakeiktas
dantis, graužiamas ėduonies kirmino,
tokio mažo aštriais dantukais, gyvenančio
užsikimšusiuos lietvamzdžiuos,
tokio kirmino bepročio,
nebijančio brangių laiko plombų.