kai

kai
diena iš tolo atrodo
lyg moteris marga palaidine
o jos dūžiai pramuša
mano širdies sergantį rimą
aš paskubomis turiu skaityti
žydintį sodą pavėsy
nes kai mirtis savo delnuose
atneš vakarą su žemišku vardu
aš jau būsiu toli pasitraukęs nuo lango
ir tik akių raštuose
išsaugosiu dienos prisilietimą
prie vardo
ir savo šnabždantį liūdesį