Prisiminimas

Ruduo

Gaivus, bet šiek tiek vėsus, vėjas kedeno mano plaukus. Aplinkui buvo galima užuosti džiūvančios žolės kvapą. Netoli medžiai kažką šnibždėjo. Gal tai buvo jų laimės balsas, gal tai raudos... Netikėtai pasigirdo vėjo šniokštimas ir matėsi, kaip geltoni klevo lapai atitrūko nuo medžio. Jie, kaip šuo pasileidęs nuo būdos, bėgo oro srove. Gaudė vienas kitą. Kažin, ar jiems linksma, tą akimirką pagalvojau aš. Tai buvo rudens pradžia. Šitas metų laikas man nepatiko, nes reikėdavo pradėti eiti į darželį. Tai buvo, mano manymu, kalėjimas mažiems vaikams. Mama, kuri man buvo geriausia fėja, palikdavo mane tuose namuose. Kaip ir dabar aš atsimenu tą dieną... vienintelę dieną, kuri man labiausiai nepatiko daželyje....
Ankstus rytas. Dar mano ausyse tebeskambėjo vakarykščiai barniai tarp tėčio, bei gerosios mamos. Tas vyras – tėvas – visą vakarą šaukė ant mano mamos, kol galiausiai prisigėrė ir užmigo... užmigo kaip koks senas kalnas prie stalo... ten pat, kaip ir visada... taip jis praleido visą naktį. Kai aš atsikėliau iš lovos ir po mamos atprausimo rengiausi, tai tas „kalnas“... nejudrus it statula... sėdėjo ten pat. Mama, apvilkusi man pačią mėgstamiausią striukę, patraukė prie stalo, kur „kalnas“ galiausiai pakėlė savo purviną galvą. Jo žvilgsnis buvo toks tuščias, kad net atrodė nebuvo vyzdžių. Jis žvelgė į mane, bet, manau, kad taip ir nepastebėjo manęs.
- Ar graži mano striukė? - išdrįsau paklausti jo.
Bet taip ir likau negavęs atsakymo. Kai mama kažką padėjo jam ant stalo, mes išėjome į lauką. Vėjas šiek tiek pūtė. Saulė švietė, kartkartėmis sučirškė paukštelis, negražios, apdulkėjusios ir nuteptos mašinos, kaip žuvys vandenyje, lėkė gatve pro mane. Kai mama paleido mano ranką aš netikėtai įžengiau į gatvę ir staiga pasigirdo balsas.
- Dėl Dievo meilės, sugrįžk! – mama žvelgė į mane ir šaukė.
Net nesupratau, kas patraukė mane atgal. Nežinau, kas tai, bet jutau, kaip jėgą, kuri neleido žengti toliau. Aš žengiau atgal. Mama pagavo mane ir prisitraukė. Ji verkė ir kartu bučiavo mano skruostus. Mama dėkojo Dievui, kad aš sugrįžau, dabar aš galvoju taip. Po kokio pusvalandžio mama mane paliko darželyje. Mažųjų vaikų kalėjime. Ji išėjo į darbą... kad tėvui viskas būtų gerai... gerai galėtų pripilti skandį, turbūt jis tik tuo ir maitinosi. Tą dieną aš pajutau, kaip bjauriai elgėsi su manimi darželyje. Jos kartkartėmis nusikeikdavo ir, šiek tiek batu trenkdavusios, priversdavo suvalgyti pietus. Fu! Kaip nemėgau valgyti pietus per prievartą, o to labiau eiti gulti po jų, prisimenu šitą akimirką, kaip matyčiau filmą prieš akis. Atsigulęs visą laiką laukdavau, kad mama ateitų ir pasiimtų mane.
Pagaliau vakaras!
Mama ateina ir atsistoja prie vartelių. Aš, kaip mažas kačiukas, kuris nemoka bėgioti, lekiu į jos glėbį ir džiaugiuos, kad galų gale sugrįšiu į namus. Labiausiai kas man patiko iš rudens dienų, tai buvo tie... tokie nuostabūs vakarai... kai po dienos kančių galėdavai išvysti mamą, kuri stovi atsitūpusi prie vartelių ir laiko išskleidusi rankas į šalis. Tai patys geriausi rudens prisiminimai. Patys GERIAUSI... geriausi, nes mamą galėdavau pamatyti... GERIAUSI!