tavo vėjas

per daug oro sukaupiau sustorėjau per tą tylą
bijau ištarti o jei išgirs - iš kiaukuto išsprogęs šaižus
žodis kaip saga iš korseto nebepažįsta tylos fono nesugeba
užgožti spengimo per daug ar per ilgai kalbėjau viską
dabar kai nereikia nutylu

per stipriai nekęsdama dalykų nesusijusių su mano gyvenimu
rytais išlieju arbatą be tavo kvapo nelaistau paparčių
pastovėjusiu vandeniu kalbuosi su komodos stalčiais
ir trinksiu durimis aklųjų kodus - bandau išstumti
užgyventą tylą išėjimu

naktis praleisdama su tavo balsu nors akimirkai
prisišaukiu ligą taip kažkieno nemėgtą senovėje
spjaudyta dėl to per petį kiekvienąkart tau nutilus
išsiraunu po blakstieną (todėl stengiuos jog nenutiltum)
taip primenu sau jog tyla brangiai kainuoja

žinau sutiksiu tave galbūt net sveikesnį nei aš bet
kitokį (per stiprų) savo tyla sutrikdysiu tavo dienotvarkę
nuolat traukinėdama prirašytus popiergalius iš praeivių 
kišenių - tai tau - užgraušiu tave savo nesąmonėm o vėliau
prisiminsiu kad niekada

neturėjau to vėjo pro vieną tavo ausį įeinančio o pro kitą
išeinančio ir mes vėl gyvensim - visgi
po vieną