Akustinė svajonė

Prisiminiau dviejų vasarų senumo metą, kai iki saulei lyžtelint pirmą žolelę, pabudinant mažiausią vabalėlį, sėdėdavau ir glostydavau medinę moterį, iš vienintelės turimos eilėraščių knygos rinkdama pačius gražiausius žodžius, tyliai šnabždėdama juos į vienintelę jos ausį. Ji buvo pirmoji ir kol kas paskutinė, svajota, taupyta, dovanota…  Prisimenu kaip ji leisdavo saugoti man savo širdį, kaip lengvai virpėdavo iš jaudulio man beliečiant jos geležim dabintus plaukus, kaip mušdavau kumščiu jai tiesiai į krūtinę, o ji vaizduodavo mažučių, iš medžio ir metalo dirbtų tamburinų rinkinį, skambėjimu pripildantį visas tuščias kūno ertmes… Tą vasarą ji buvo nepakartojama… tiek glamonėta ir puoselėta…
  Pagimdė ji man tris kūdikius… Vieną tikrą, kitą nuo nepažįstamo vyriškio, o trečią – nebylį.  Jaunėlį padovanojome mergelei, pirmai mūsų abiejų pažįstamai… Aplankome jį dažnai, paglostome, pamyluojam… Tuo metu tarpusavy nesišnekam, netrikdom jo raudono aukso plaukelių ramumos… tegul miega… mažulėlis….
  Vidurinėlis nuo vaikystės mėgo balandžius. Laikydavo juos įsivaizduojamoj mansardoj, lesindavo, poruodavo… dažnai girdėjome jų burkavimą… tokį raminantį….
…tik ėmėme užmiršti…. nepastebėti..  Po kiek laiko dingo balandžiai, jų anūkai ir mūsų sūnus… Nebeprisiminėme jo veido… iškrito pro vasaros langą juodomis garbanomis… praeiviams ant galvų………
  Na, o vyriausiasis tapo fiziku. Anglies spalvos akių aukštaūgis jaunuolis mėgo vaikščioti parke, ieškoti angelų, gaudyti jų ir savo šešėlius… Turėjo daug draugų, mėgo vyną… Bet štai vieną dieną, saulėtą ir šiltą, palietė angelo sparną…. suspėjo ištarti tik tylų “dar kada nors……” ……  išnyko…

O mes likome laukti… ko? kol kas nežinome….
Ji guli liemeniu glostydama mano kelius… kaulėta, vėsi ir jau tokia įprasta…
Mes laukiame…