Rašyk
Eilės (78131)
Fantastika (2307)
Esė (1553)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pasiekę liftą, juo nusileido į pirmąjį aukštą, kur visą parą dirbo sekretorė, o ji, tai jau kliūtis.
- Algimantai? - šiek tiek balsas skambėjo klausiamai.
- Kas nutiko?
- Ką tik prisiminiau... - Tomas šiek tiek suraukė kaktą. - Apie klevus?
- O kas jiems?
- Tu juk į juos žiūrėjai kai mane buvo pasiglemžusi tamsa?
- Kokius dar klevus? - įsiterpė Karolis.
- Nebūk mažvaikis! Palauk kol kalbuos, o tada ir paklausk! - vėl surimtėjo Tomas- Tai tu juo matei?
- Taip. - atsikosėjo Algimantas. - O kodėl klausi?
- Nes, kai buvau tamsoje aš juos mačiau taip pat, bet tikrai supratau, kad ne savom akim. Vaizdas buvo lyg tikram gyvenime matytum vaiduoklį.
- O kodėl likau aš vienas nematęs taip jūsų mylimų klevų?.
- Minkštaprotis! - nusikeikė Tomas ir tokiais žodžiai, kad net Karolis šiek tiek krūptelėjo. - Tai, mulki, reiškia, kad tu neturi telepatinių sugebėjimų. Ir jei nebūčiau padėjęs išsikapstyti iš tamsos, tai tu, velniai kas žino, kiek būtum laiko joje klaidžiojęs. O... Algimantas, kuris žvelgė į klevus padėjo man išsikapstyti savaime iš jos.
- Nežinojau... - išspaudė lyg ašarėlę vienintelį žodį.
- Kada nors jutai telepatinius sugebėjimus? – paklausė Algimantas.
- Lyg ir ne, - vėl sudejavo Butrimas. - O kada jūs pajutote?
- Vaikystėje... - Tomas atsisėdo ant grindų ir rankos mostu pasiūlė prisėsti kartu. - Aš su Algimantu lankiau vieną klasę ir tada pasireiškė tai...
- Telepatija!? - sušuko Karolis lyg būtų aukso gabalą atradęs.
- Taip. Telepatia, bet ją gavau ne tada.
- Tomai, o tu žinai iš ko tai gavai? - paklausė Algimantas.
- Ha! Neapsimetinėk, kad pats nesupranti, nes nesi toks jau ir durnas kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
- Apie ką jūs čia šnekate? - sutriko Karolis.
- Ar atsimeni vaikystę... Lentpjūvės „hėbra“? - atsiduso Tomas Šlajus.
- Na taip. Atsimenu... - Karolio kaktą išpylė prakaitas. Tai buvo jo pati gėdingiausia vasara. - Pasakok.
- Tada buvo vasara. Ir mes, snargliai, kurie neklausėme tėvų, visada susirinkdavome lentpjūvėje. O mūsų „hėbrai“ vadovavo Algimantas. - Tomas pažvelgė į savo draugą. - Ir tą lemtingąją dieną, kai visi susirinkome Algimantas pareiškė turįs mums dovaną. Žinoma, visi džiūgavome, krykštavome, bet net nenumanėme kaip ją reikė pasiimti. Algimantas, kaip tikras vadas, atsistojo ant rastų, kurie laukė savo eilės gaterio nasruose, prabilo. Jis pasakė, kad į teiks dovaną tik tiems kurie išdrįs pabūti bent minutę po gateriu iškastoje duobėje, kurioje turėjo kauptis pjuvenos. Pirmasis buvo – Povilas, nors ir drebėjo iš baimės, bet vis dėlto išbuvo joje apie minutę, nes norėjo įrodyti Algimantui, jog tinkamas „hėbrai“. O paskutinis turėjai būti tu, Karoli.
- Žinau, bet...
- Karoli! - atsiduso Tomas. - Tu, primyžai į kelnes ir nuskuodei namo.
- Žinau...
- Kai tu išėjai, Algimantas mums įteikė dovanas.
- Kokias? Juk jis negalėjo nieko nupirkti. - galiausiai nusijuokė ir Karolis, nes pasijuto jog pasakė gryną faktą, kuris bus nenuginčijamas.
- Et, kvailį, tu. Atleisk, bet tikrai, tu, eis kvailas. Mes juk kalbame apie telepatiją. - suriko Algimantas.
- Tu nori pasakyti, kad jis jums suteikė telepatinių galių?!
- Žinoma, ne visiems, - sutiko Tomas. - Tęsiu toliau. Kai tu išėjai, Algimantas atsistojo ir pasakęs kažkokius žodžius, kurių dabar neprisimenu, ištiesė ranką į mane ir ištiesęs delną pasakė, kad tai kas ant jo yra ir bus dovana. Du, snargliai, pradėjo šaipytis ir nubėgo žaisti savo žaidimus. Belikome penkiese. Tada aš ir paėmiau iš jo rankos nieką, ir vaidindamas, kad man skaudą susileidau tai į save. Iškart nieko ir nebuvo. Tą patį pakartojo ir likusieji „ hėbros“ nariai. Aš, Algimantas ir Rimgaudas patraukėme namo, o lentpjūvėje palikome Povilą ir Mantą.
- Tu?.. Kaip tau pavyko?
- Karoli, pradžiai leiskime užbaigti Tomui pasakoti, o tada aš papasakosiu kaip sugebėjau tai padaryti.
- Tada tęsk, - Karolis pasakė su dideliu susidomėjimu.
- Kai kitą rytą, mes susitikome Algimanto namuose, kurie yra visiškai prie lentpjūvės, išvydome kraupų vaizdą. Lentpjūvėje buvo policininkai, suaugę vyrai ir moterys, lyg ir reporteriai. Vakarop mes sužinojome, kad mūsų „hėbros“ narys buvo miręs. Niekas mums nesakė kaip jis mirė, bet mes supratome, kad tai buvo kalta tik „duobė“, po gateriu.
- Ir tu norėjai, kad aš į ją lipčiau! - sušuko Karolis.
- Bet ką būtum už tai gavęs. Pagalvok, ką?
- Na... - Karolis nusiramino ir leido Tomui tęsti.
- Maždaug po šešių metų, mes su Algimantu per sunkų dešimtos klasės egzaminą pajutome, kad galime vienas kitam siųsti mintimis atsakymus. Įdomiausiai buvo tai, kad salėje sėdėjo ir Rimgaudas, kuris buvo protingiausias ir taip pat turėjo tą dovaną.
- Tai štai kodėl jūs išlaikėte egzą? - suprato Karolis.
- Žinoma, kad Rimgaudo dėka. - Tomas pažvelgęs į Algimantą davė suprasti, kad jau eina jo prisiminimai į pabaigą. - Rimgaudas mąstė kaip spręsti, o mes telepatiškai viską nupylėme. Žinoma, padarėme klaidų, bet svarbiausia, kad išlaikėme.
- Ką aš praradau... - sudejavo Butrimas.
- Taigi... - prabilo Algimantas. - Jūs norite sužinoti iš kur aš gavau tą sugebėjimą?
- Sakyk. Juk aš visko nežinau. - sutiko Tomas ir pasitaisė tirpstančias kojas.
- Maždaug, kai buvau šešių metų, aš su mama atsikraustėme gyventi pas patėvį. Mane atvedė į didelį kambarį. Jame buvo didelė lova beveik per vidurį, viena ilga kairia siena besidriekianti sekcija ir du televizoriai. Prie vieno, kuris buvo arčiau sekcijos sėdėjo du maži vaikai. Jie turėjo tapti mano broliais. Mane paliko už jų nugarų stovintį ir žiūrintį kaip jiedu žaidžia su kompiuteriu. Mama išėjo iš kambario ir uždarė duris. Vienas iš vaikų atsisuko ir prabilo: „atėjai į ten, iš kur niekas nebeišeis“. Šita frazė man įstrigo atmintyje, kaip klaikus košmaras. Maždaug po metų pradėjau suprasti apie ką jie kalbėjo. Namuose gyveno dar kažkas. (Žinoma, tebegyvena ir dabar). Kai man ir mano broliui sukako aštuoneri, tada aš pirmąjį kartą įžengiau į lentpjūvę. Jausmas buvo malonus. Juk ten galėjau žaisti kiek širdis troško. Susiradau draugų. Bet vieną dieną užsibuvau iki vakaro. Aš praradau laiko nuovoką ir sulaukiau vėlaus vakaro, o tada... tada išvydau sutvėrimą, kuris nekreipdamas dėmesio į mane kiūtino per lentpjūvę. Suprantama, man reikėjo jį paerzinti, nors jutau koja tekantį šlapimą. Aš sušukau ir tada jis atsisuko. Akies mirksnio momentu jis jau stovėjo prie manęs. Pajutau kaip kažkas plūstelėjo į mane ir netekau sąmonės. Atsimenu kaip atsibudau namuose ir nesakiau apie nuotykį tėvams, bet išplepėjau broliui, kuris patikino mane, kad irgi yra matęs tą sutvėrimą. Maždaug po trejų metų aš nusprendžiau suteikti „hėbrai“ tai ką gavau iš jo. Aš net nežinojau, kad man pavyks. Aš tikėjau ir norėjau, kad mano draugai turėtų tai ką aš gavau. Tai buvo man maloniausias dalykas, kad galėjau pasidalinti su jumis.
- Kodėl aš pabėgau? Ir koks kvailys buvau?
- Buvai ir tebesi. - griežtai pasakė Tomas. - Algimantai, aš net nežinojau...
- Aš juk tau nieko nesakiau. - nusišypsojo Algimantas. - Uh... tai ar beisime į lauką?
- Žinoma. Būtinai. - atsistojo Tomas ir priėjo prie baltų durų už kurių turėjo budėti sekretorė. - Manau ji saldžiai miega.
- Pažiūrėsim. - pasakė Karolis.
- Net nejuokauk. Juk gali viską suknisti. - pralemeno Algimantas Romanauskas.
- Vyrai, bent kartą pasitikėkite. - maldaujančiu balsu pasakė Butrimas.
- Negalime. - sumurmėjo Algimantas.
- Leiskim! - griežtai pasakė Tomas. - Gal suaugo?
- Bet...
- Ačiū, Tomai. - pasakęs Karolis prisiartino prie durų ir palengva jas atidarė. Po to nupėdino prie langelio stiklinėje sienoje ir pamatęs, kad Tomas buvo teisus apie sekretorę grįžo.
Visi lėtai nupėdino iki paradinių durų ir galiausiai išėjo į lauką. Lauke ryškiai švietė mėnulis malonia spalva nudažydamas klevų lapus.
- Štai jūs, - pasakė Tomas įkvėpdamas gaivaus oro. - Klevai... Klevai kurie man padėjo ištrūkti iš ten. Tamsoje taip nemalonu, kad net oda pašiurpsta, vien nuo minties, jog ten gali pasilikti bent vieną sekundę ilgiau. Ką, tu, man davei? Tamsa, ką tu davei man?
- Ar tau viskas gerai? - paklausė Algimantas. Bet Tomas neišgirdo.
- Sakoma, kad akys žmogaus sielos veidrodžiai. Tai, ką aš gavau? Ar naują sielą? O gal jos netekau?
- Tomai!
- Kas nutiko, Algimantai?
- Regis, daktarai pastebėjo, kad jūsų nebėra. - Romanauskas parodė į fojė susirinkusius daktarus ir žvelgiančius pro langus lyg kažko ieškotų. - Gal geriau eina iš čia?
- Sutinku su tavimi, - pasakė Karolis.
- Gerai jau gerai, - atitraukęs akis nuo klevų, Tomas pradėjo bėgti gatvės link, kur stovėjo maršrutinis autobusiukas.
- Labas vakaras! - sušuko Karolis pradaręs duris. - Dirbate?
- Uh, - linktelėjo vairuotojas. - Kur?
Autobusiuko vairuotojas buvo juodaplaukis, ne itin aukšto ūgio, dilių antakių, bei žalsvų akių.
- Į Gedimino prospektą, - išpyškino Algimantas įlipęs į vidų, - Tomai, užsidėk akinius.
- A! Supratau.
Visi susėdo galinėje eilėje. Autobusiukas pajudėjo. Švelnus krestelėjimas ir ligoninės languose degančios šviesos palengva slėpėsi už Klaipėdos pastatų. Praėjus maždaug pusvalandžiui autobusiukas sustojo.
- Atvykome. Du litai ir dvidešimt centų.
- Ačiū. - Algimantas padavė pinigus ir išlipo ant sauso asfalto.
Autobusiukas staigiai nudūmė palikęs tris jaunuolius Gedimino prospekto pakraštyje. Aikštė buvo kvadrato formos, o kampuose augo po vieną medį.
- Kur keliausim? - pasiteiravo Karolis.
- Galvojau, kad pas Jurgitos. Ar sutinkate visi? – pasiūlė Algimantas.
- Geriau nei naktį praleisti lauke. - pareiškė Tomas.
- Tada gerai. - pasakęs Algimantas patraukė, o paskui jį ir visi kiti.
Dabar Algimantas turbūt jautėsi kaip ir vaikystėje kai buvo „hėbros“ vadas. Kai pasiekė daugiabutį „hėbros“ vadas sustojo prie užrakintų durų ir nuspaudė mygtuką ant kurio buvo ketvertas. Staiga pasigirdo mielas balsas:
- Kas atsitiko?
- Jurgita? - Algimantas nedrąsiai prabilo.
- Kas klausia?
- Algimantas. - sutriko „hėbros“ vadas. - Algimantas Romanauskas.
- O! Kaip miela girdėti tavo balsą.
- Ar gali mus įleisti?
- Mus? A! Tu nevienas. Gerai. Tuoj. - signalas nutrūko.
Maždaug po keliolikos minučių pasigirdo lengvi ir švelnūs žingsniai. Staiga tylus tarkštelėjimas ir durys prasivėrė.
- Atleisk, kad taip vėlai trukdau, bet...
- Niekis. Vis tiek nesimiega.
- Tada gerai. Vis dar ketvirtas aukštas?
- Nebe. Dabar jau antras. Bet... A! Aš dar numerio nepakeičiau nuo mygtuko. – sukikeno Jurgita. - Rytoj pakeisiu! Užeisite, ar liksite lauke?
- Tu kaip visada linksma.
- Malonu susipažinti, - pasakė Karolis laikydamas rankas kelnių kišenėse. - Atleisk, bet negaliu paspausti tavo nuostabiųjų rankų.
- Nieko baisaus.
Laukinės durys užsidarė. Visi suėjo į Jurgitos butą, kuris buvo labai jaukus. Pirmajame kambaryje švieti ryški šviesa, ko nepasakyčiau apie antrąjį, kuriame neryškiai švietė rausva šviesa. Ji visada mėgo romantiką. Net ir tada kai jos širdį draskė sunkūs gyvenimo vingiai. Ji visada mokėjo pralinksminti aplinkinius draugus ir paguosti tuos kurie to net nesitikėdavo iš jos gauti. Ji klasėje buvo kaip gaivaus pavasario vėjas įsiveržęs per pravirą langą. Visada netikėtai užklups ir išgąsdinusi nuskubės į savo suolą, kad mokytoja nepastebės. Visa klasė šiek tiek sunkiai susitaikė kai sužinojo, jog ji palieka draugus po dešimtos klasės.
- Prašom čia. - pasakė Jurgita ir parodė pirštu į kambarį pripildytą raudona šviesa.
- Ar mes tau netrukdysim? - pasiteiravo Algimantas.
- Ne. Net negalvok tokių minčių.
- Kaip besiseka?
- Kaip visada! - šūktelėjo mergina. - Ką gersite?
- Na... - susimąstė Karolis.
- Ai! Atleiskite, bet teturiu tik alaus. Tiks?
- Tiks, - sumurmėjo Algimantas, nes šiaip jis ne itin buvo mėgėjas išgerti.
- Man tai labai. - atsiduso Karolis.
- Tada šaunu! - Jurgita pastatė keturis butelius ant stalo ir atsisėdo ant sekančio fotelio. - Kaip tau sekasi?
- Turbūt gerai. - pasakęs pažvelgiau į Tomą. - Gerai.
- Ar dalyvausi dešimtų – dvyliktų klasių susitikime, - netikėtai pasakė mergina.
- Kaip? - sutriko Algimantas.
- Juk poryt susitinka buvę klasiokai praėjus penkiems metams po dvyliktos klasės baigimo.
- Nežinojau. Žinoma, kad reikia susitikti. Seniai juos bemačiau. - atsiduso Algimantas ir išgėrė pirmąjį gurkšnį šalto alaus.
Karolis jau buvo nugėręs pusę butelio alaus. Tomas netikėtai atsistojo ir prabilo tyliu, kad net Algimantas nustebo, jog jis taip moka šnekėti, balsu:
- Ar galėčiau gauti kur nors prigulti?
- Žinoma. Kitame kambaryje, - pasakiusi Jurgita staigiai pašoko ir nulėkė atnešti kuomi apsikloti.
- Kas tau? - sutriko Algimantas.
- Ne, nieko. Tiesiog man neįdomu... - dar tyliau pasakė tomas. - klausytis žmonių pokalbių.
- Tada, labanakt. Susitiksime rytoj.
Tomas nuėjo iš paskos merginos. Kai Jurgita paliko antklodę sugrįžo prie likusiųjų vaikinų. Netikėtai Algimantas pastebėjo, kad Karolis jau „nusmigęs“.
- Na ir tavo draugai neištvermingi. Atsimeni kaip mes prie ežero gerdavom? - nusijuokė Jurgita.
- Aha. Tai buvo laikai. Visa klasė susirinkdavome ir nusipirkę alkoholinių gėrimų susėsdavome prie stipriai degančio laužo.
- Prisimeni Viktorą?
- Taip. Patį „prisilakėlį“, kuris net pamiškėje buvo „nusmigęs“. Žinoma net negalime pamiršti ir Lauryno, kuris prisigėręs pamiršdavo savo draugų vardus, bei kur esąs. - sukikeno Algimantas ir giliai įkvėpė rožėmis kvepiančio oro. - Tau vis dar patinka rožės?
- Kaip visada... kaip visada...
- Kas nutiko? - Algimantas pamatė šiek tiek sudrėkusias Jurgitos akis.
- Žinai Andrių? - suvirpėjo Jurgitos balsas.
- Ką jis padarė?
- Mes maždaug prieš mėnesį išsiskyrėme. - atsiduso Jurgita. - Po dviejų metų draugystės.
- Užjaučiu. - Algimantas net nesugalvojo žodžių kaip galėtų paguosti buvusią klasiokę, bei gerą draugę. - O kodėl tu taip nedrąsiai pasakei kai aš paklausiau dėl rožių?
- Kai aš vieną vakarą grįžau namo pajutau geltonųjų rožių kvapą.
- Ar jos turi dar skirtingą kvapą? - nustebo Algimantas.
- Taip. Pas manęs visada kvepia raudonosios rožės, o tą vakarą buvo juntamas kitos rožės kvapas. Tai reiškė, kad kažkas buvo pakeitęs elektrinį kvapų skleidiklį.
- Ir?.. – Sumurmėjo Algimantas. - Supratau. Buvo kita?
- Buvo... bet tai išsiaiškinau šiek tiek vėliau ir tada nutraukiau santykius. – Jurgita atsigėrė alaus ir pakėlusi akis prabilo labai rimtu balsu. - Girdėjau, kad kažkas atsitiko Švėkšnos miestelyje.
- Teisingai girdėjai.
- Gal žinai kas?
- Žinau. - Algimantas pagalvojo ar reikėtų jai sakyti apie Tomo sugebėjimus. - Prieš du mėnesius Švėkšnos miestelis pasidengė tirštu rūku. Oro tyrėjai nusprendė, kad tai dėl žemo slėgio.
- O ką, buvo kitaip? - nustebo mergina.
- Šiek tiek. Na, gal ir labai. Juk nebūtų galėjęs rūkas sugriauti penkių namų ir nužudyti (sudraskyti) aštuonias šeimas?
- Tikrai ne, o... - sutriko Jurgita.
- Tarp nukentėjusiųjų esame ir mes... Mūsų tėvai žuvo. - pasakęs Algimantas prisiminė kraupius vaizdus ir užmerkė akis.
Staiga Algimantas mintyse išvydo krentančias sijas, griūnančius namų stogus ant kurių šokinėjo trys dideli primenantys vilkšunis padarai. Jie grakščiai šoko nuo stogo ant stogo. Bet vaizdas vėl pasikeitė... dabar aplink vien tamsa... tokia, kad net nesupranti aplinkos. Nežinai kur esi. Gal eiti į priekį? O gal atgal? Nežinai ir atrodo nenori žinoti. Staiga atsiranda kalnas apšviestas didelio mėnulio juodame danguje. Ant kalno sėdi... Kas tai? Gal tai kas ateina pasiimti tavo sielos? O gal tai kas nori ją pakeisti? Algimantas staiga žengia į priekį ir akies mirksniu atsiduria prie silueto. Kūnas sėdintis ant kalno pakelia veidą. Tai negali būti tiesa! Tai juk draugas... draugas kuris ką tik buvo išniręs iš tamsos... tai juk Tomas. Ir Algimantas išpiltas prakaito atsimerkia. Šalia jo vis dar tebesėdi Jurgita. Ji, regis, liko nieko nesupratus.
- Algimantai, užjaučiu. - lietai ištarė Jurgita.
- Likimas ir tamsa. - sumurmėjo vyrukas.
- Tamsa?
- Atleisk, nusišnekėjau. Žinai, man dabar yra sunkus metas, o be to, esu pavargęs. - Algimantas ištuštino butelį. - Ir alus šiek tiek pradėjo veikti.
- Jau nebesi toks atsparus jam?
- Laikai juk keičiasi? Taigi keičiuos ir aš.
- Taip. Tu teisus. Būtų gerai, kad jis mūsų nekeistų. Tikrai būtų gerai. - sudejavo mergina.
- Tikrai būtų gerai, bet gaila, kad taip nėra. - pasakęs Algimantas pamatė, kad lauke jau rodosi pirmieji saulės spinduliai. - Ar galėtum paskolinti savo automobilį?
- Gerai. Kai susitiksime susitikime gražinsi man.
- Žinoma, juk aš ją tik pasiskolinu.
- Atsimenu tavo pasiskolinumus, - nusijuokė Jurgita. - lapo popierėliai prieš bet kokį kontrolinį darbą.
- Na ir tavo atmintis, - nusijuokė ir Algimantas. - viskas reikia eiti žadinti kitus.
- Gal padėti?
- Gerai. Atnešk vandens.
- Tu ką rimtai?
- Žinoma, bet būtinai turi būti šaltas.
- Gerai. Kaip tik turiu ąsotį pasidėjusi į šaldytuvą.
- Tikrai tiks.
Algimantas pasiėmė Jurgitos atneštąjį ąsotį ir net neprataręs nė žodžio pasilenkęs šiek tiek šliukštelėjo Karoliui į veidą. Dabar jis turbūt galėjo atkeršyti už senus laikus, kai Butrimas pabėgo iš „ hėbros“ susirinkimo. Vanduo kaip tik tiko. Karolis pašoko keikdamasis ir nervingai besi muistydamas nuo šalto vandens, kuris tekėjo dabar ir jo nugara.
2006-05-04 10:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-05 11:54
Fatalė for
Man irgi patiko, nors "GRYNOS" FANTASTIKOS " nemegstu, tu ir pats zinai, taciau mintis gera, ir ja reiksti sugebi, aisku tobulumui ribu nera :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-04 19:10
Tylusis monstras
Skaitydamas nekreipiau dėmesio į ne vietoj padėtą kablelį ar žioiplai išspausdintą žodį. Autoriaus bandymuose tikrai regiu pažangą, nors trūkumų ir esama (juos apžvelgs profesionalūs kritikai). Kūrinį vertinu teigiamai ir jokiu būdu ne "kuolu". Teko regėti ir skaityti kur kas prastesnių fantastikos rašinių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-04 13:18
Algimantas GD
[b]Natrix'ai[\b]

Visi gi esame žmonės... Klysti žmogiška... Stengsiuos gerinti kūrinius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-04 12:32
Natrix
"Hėbra"??? kas čia per daiktas? Ar ne "chebra" turi omeny?
Na ir tas telepatijos dalinimasis tai jau suvis fantastika - bičas nežino ka ir apskritai iš ko gavo, bet gali puikiausiai tuo dalintis - nu netikiu nors tu ką.
Šiaip daug visokių klaidelių kaip "pas manęs..." ir pan.
Bet gerai, kad bent charakterius bandai kurti, ir dialogai po truputi panašėja į tiesą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą