Dangūs

Kai buvau maža, aš labai gerai žinojau, kur yra dangus – jis būdavo už bažnyčios skliautų – toj bažnyčioj, kur mūsų šeima atlikdavo atgailą, būtent ten. Tie skliautai buvo tokie žydri ir juose buvo išpaišytas Mergelės Marijos ėmimas į dangų. Tokia atrakcija – Ėmimas Į Dangų.

Aš mėgau klausyklos langelius. Jie apvalūs kaip iliuminatoriai, jų susipynusiuose raštuose aš galėdavau įžiūrėti dvi žuvis, ryjančias viena kitą. Man pasakodavo ir pasakodavo Kristaus kančių kelius, kai pasakydavau, kad netikiu. Man patikdavo dirgli gaidelė klebono balse, pyktis, toks tikro piemens, tikro ganytojo, tikras įniršis. Aš žinojau, kad aš esu avis, o jis piemuo. Ir dar yra aptvarėlis. Šypsodavaus, lakstydavau aplink, bliaudavau jam ant pykčio salsvu arogantišku balsiuku, rupšnojau neišmindžiotą žolę, gėriau tyrą šaltinėlių vandenį ir šypsojaus. Ne visada sulaukdavau, kol pabels tris kartus, tik magiškai linguojantis smilkalų indas mane užburdavo – užsimerkdavau ir traukdavau aitrų kvapą ir jame buvo kažkoks prakeiktas elementas, vienas kvapo atspalvis iš viso pluošto, kuris sukeldavo man beveik religinę ekstazę. Bet niekada neduodavo atsigerti kraujo.

Jie apvalūs kaip iliuminatoriai... ant stalo šprotų skardinė, aš jau valandą neprisiverčiu atidaryt. Man sunkiai sekas su atidarytuvais, raktais, visrakčiais, laužtuvais. Nemėgstu atidarinėjimo procesų. Nemėgstu spynų. Ir tiesiog Ne Pa Keliu užrakto spragtelėjimo garso. Prakeikti šprotai – ubagėlis prie Aušros vartų nustebęs pakelia akis, kai į kepurę jam įdedu skardinę. Badas ne toks baisus kaip troškulys, ką? Bet kokios akys, už kelių žingsnių dar grįžteliu į jo pusę – laiko skardinę rankose – geros akys. Reta tokių. Ir man gaila, kad tuoj atšals, nors aš myliu sniegą...

... ir geriu iš balučių. Su senais pažįstamais ir naujais pažįstamais. Kartais viena. Prisižiūriu fantastiškų virsmų šunim, katėm, avinėliais ir asilais, gaveliškai fatališkom moterim ir mopasaniškai mielais draugais. Negerai taip apie žmones. Dievulis mus mokė mylėti, nes juk kiekvienas padarėlis ant šio svieto dėlei meilės sutvertas – šūdvabaliai, būrai, neviežlybi mužikai – ptfu... Dažnai svarstau, kuom virstu aš, žinau tik tiek, kad visuomet noriu būt paimta į dangų, bet bažnyčioje dar niekada neteko.

- Einam?
- Einam.

Jis vyresnis už mane gerais septyneriais metais. Tiesą pasakius, jis neatrodo tiek daug vyresnis, tik akys išduoda, kad metai buvo sunkūs, šiaip ant kūno patirtis pėdsakų nepaliko, tik keletą randų, kuriuos jis velniškai brangina, kaip kokias kryžiaus žygių relikvijas atsidavęs krikščionis. Nusišypsau. Aš irgi turiu randų, todėl klusniai seku paskui ganytoją į aptvarėlį. Iš aptvarėlio - į balutę...

Labiausiai nemėgstu pabusti ir pamažu suvokti daiktus, jų kontūrus, juose patalpintas vakarykštes švinkstančias detales. Pajusti bundant savo kūną. Savo senatvę. Savo mirtį.

- Miegi?
- Ne.
- Ką galvoji?
- Kodėl klausi?
- Šypsaisi.
- Galvojau, kad tu senas. Irgi senas.
- Chahahaha. Ar man įsižeisti?
- Ne toks senas, kaip aš.
- O kiek tau metų?
- Tūkstančiai.
- Uuuu.... kurgi man iki tavo tūkstančių...
- Neironizuok.

Neironizuok. Nes nebeturiu jėgų. Mane nuolat kankina dvasinis reumatas ir turbūt net prasidėjo savasties kaulų retėjimas. Užtrenkiu duris. Raktas trakšt. Kaip šūvis. Bėgte laiptais – ne žemyn, gilyn. Visa kelią bėgu, aš visą laiką bėgu, o žmonės vis tiek eina pro šalį. O, va, štai ir Katedros aikštė, o, štai – va ir pankuojantys mažieji idiotai po Gedučio kojom ir kardu, ir Gedučio arklio kanopomis pučiantys Katedros link adaptuotas anarchijos idėjas „Šilelio“ dvelksmeliu. Kuprotas kreivas nuplikęs ir susisukęs vienas iš kelių  mano Ego šįryt irgi pohmelingas, bet išganytas.

Visada tokiais rytais – paranoja – man  atrodo, kad žmonės į mane spokso – gal reikėtų truputį sulėtint žingsnį ir nuleist galvą? Tikrai – vos neikrentu į kanalizacijos šulinį ir neišsimaudau senamiesčio šūde, dangtis neužstumtas. Nusikeikiu. Kanalizacijos šuliniai traukia herojus pakeltom galvom. Širdis ima tampytis, jaučiu kaip ties alkūnėmis pulsuoja kraujas. Ir gerklėj pasidaro taip sausa ir saldu. Jaučiuos žiauriai gyva, bet niekaip negaliu nuspausti žalio mygtuko, kurgi, net maldai rankų nesudėčiau:

- Marija, - motinos balsas telefono ragelyje giedras giedras, beveik žydras, - Marija, ar grįši Velykoms namo?