Jos Didenybė kiemsargis (003 dalis)

Lordas Šederąstas knabinėjo apyšaltę manų košę iš savo ryto procedūrų dubenėlio. Staiga Viešpaties padedamas į valgomąjį įlėkė ne kas kitas kaip tik pats kiemsargis Stepas Batuška.
- Vuoj, ponuli. Susimildamas paklausykit. Kaži koks tai biesas jūsų kieme valkiojas. Jis teiravosi manęs ar jūs, tamista, esat. Nujaučiu, kad jis linki jums blogo.
- Klausyk, Stepai, o tu negali palaukt kol aš pavalgysiu. Ką čia kvaršini galvą su tokiom nesąmonėm.
- Nee, ginkdie, čia ne nesąmonė. Aš jaučiu nuo jo sklindančią juodą energiją. Be to jis nepajėgė peržengti šventintos druskos rato.
- Na ir kas? Aš ir negaliu peržengt to prakeikto tavo rato. O be to ir iš manęs sklinda ta tavo juodoji energija. – Sububeno lordas Šederąstas. Ir ėmė glostyti ant kaklo kabojusį vėrinį pagamintą iš sutrupintų jo pirmosios žmonos kaukolės kaulų. Ponas ir toliau būtų neklausęs kiemsargio, tačiau į kambarį klykdama įlėkė elektroninės kambarių tvarkymo sistemos (EKTS) administratorė Verdolfina:
- Jėzus Marija, apsaugok, Viešpatie, kas atsitiko, o Dieve. O, Viešpatie, rūpūs miltai!
- Neblevyzgok, – Griežtai sudraudė Stepas Batuška. – Kas gi nutiko?
- Apsaugok, Viešpatie, metalinis kryžius nulinko ir apsivertė žemyn galva. Mano akivaizdoje, rūpūs miltai. Kryžius iš nerūdijančio plieno. Apsivertė aukštyn kojom. Jėzus Marija.
- Būta čia daikto. – Piktai nusistebėjo lordas Šederąstas. – Dėl kažkokių menkniekių...
- Žiūrėkit, ponuli, - Stepas Batuška pirštu parodė į televizorių puošusį kryžių, kuris taip pat buvo apsivertęs. Taip pat jisai ištraukė iš po šaldytuvo dar vieną kryžių, kuris buvo nepadoriai nulinkęs. – Ir šitie du. Kaži kokie tai balsai man kužda, kad taip atsitiko visiems kryžiams.
- Būta čia daik... – suvėmė lordas. Tačiau po to jis susivėmė antrąkart, tik šįkart tiesiogine to žodžio prasme. Visas rytiniu procedūrų dubuo buvo apvemtas jo pusryčiais. Pasibaigus šiai reakcijai, ponas išsigandęs sušuko Stepui:
- O ne, kažkas neutralizavo apsaugas.
- Nuėmė apžavus ir pašventinimus? Bet negali būti, ponuli, niekas negali įveikti švęsto vandens stiprybės.
- O tai gal vis tik gali? Greičiau, Stepai, nedelsiant eikime į požeminę koplyčią.
- Į Šurbildoną? Bet juk ten mes nepateksime – užplombuota.
- Kažkas neutralizavo švęsto vandens poveikį, manau tos bestijos nori patekti į Šurbildoną.
- O, Viešpatie! – Suklykė Verdolfina ir apalpo. Stepas pamatęs, kad mergina griūna, norėjo ją sugauti, bet pabijojo būti sugundytas ir susilaikė. Tad mergina griuvo ant grindų ir prasiskėlė kaktą. Tačiau ponui tai nerūpėjo ir jis su kiemsargiu nulėkė į slaptąją požeminę koplyčią, į kurią jau keliolika penkmečių nebuvo įkėlusi jokio žmogaus koja.

Laukite tęsinio.