Byru ir aš

Stiklo šukės byra, kai bandau gyvent.
Galva plyšta, kai norisi gera prisimint.
Atsiprašau, šiandien aš išėjęs iš namų,
Šaltas rudens lietus tingiai laša ant akių.

Klystkeliai kryžkelėse bando mūsų valią ir kantrybę,
Jie susilieja į vieną kelią, jeigu pasitelkiam stiprybę.
Juk šalta liūtis nepasieks, jeigu būsi po stogu,
O užuovėją reikėjo statyti, kol nepražilo pirma sruoga.

Lašas po lašo ir akmenį pratašo vanduo,
Nesvarbu, kad pagrindas kietas, kad tai-kertinis akmuo.
Tas skystis sūrus... O gal tai ašaros karčios?
Ne. Tai tavo bičiulis ruduo ir jo kasmetinės kančios.

Byru ir aš su šukėmis kartu.
Prisiminiau gera ir galva plyšo su širdim vienu sykiu.
Atsiprašau, šiandien aš negrįšiu į namus.
Ir kažin ar koks kelias pramintas mano koja bus...