Tie ilgalaikiai pasmerkimai,
Lyg vaikai beveidžiai į spąstus įstumia
Ir atsisako iškelti puotą.
Skarabėjai žybt žybt akutėmis,
Net Tavo baltutėlės panagės ryškiau švytėjo...
Atmeni, tikėjai, kad muilas vaikų pamirštų palikimas?
Sunku su Tavim man kalbėti, kai ant stogo vasara šoka,
Šiaudais išbraižydama strazdanas.
Aš žinau, kad išlaužei beržo šakas,
Ketindamas pagaut krentantį sidabro obuolį ir nusivylei,
Kai jis ištirpo senolės, skaičiuojančios žvaigždes, saujoje.
Bet paklausyk, man brangus,
Tavo akys nemirksi stebėdamos degančias ašaras.
Tavo veidas ugnies nupaišytas,
Aš noriu subert Tau į delnus visas paslaptis.