IV

kasdien ateis čia būtas
praeitimi persisunkęs
artumu nugirdytas
laikas

ateis paimti mūsų sielų

išmintų lapų sultys
nugirdys orą

iš akių ištryškęs
jūros gelmės lašelis
skruostu palydės
sielos dvynį

sugniaužtų lūpų rievėse
pasibučiuos

pavakario aimanos
šiąnakt bus paskui tą lašą
gėlo vandens

krintantis ilgesys
dar kartą skils
ir vis aštriau

už man skirtus aimanų
spiegesius


tavo sausros nualintos akys
man išraiškingos