Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Juodi delnai mušė būgną. Jos kaklu tekėjo prakaitas. Gėlėta suknia plaikstėsi nuo jos judesių. Jokios įtampos. Palaima.

Ir taip kiekvieną rytą.
Ji ateidavo čia pašokti. Jis pagroti. O aš pažiūrėti.
Nežinau kas juos siejo, bet jie jautė vienas kitą. O aš sėdėdama ant akmeninių laiptų, tarp baltų sienų su violetinėmis pelargonijomis vazonuose, vedančių  į turgaus aikštę, mėgavausi reginiu. Ir to man buvo gana.

Na gerai, žinojau tik tiek, kad ji buvo trisdešimt šešerių, šviesi europietė, atkeliavusi čia nežinia ko. Man regis, ji pati nežinojo.
Ji jau buvo nuplakta čionykščių moterų liežuvių, tačiau talento gatvėje šokdinti dulkių iš jos niekas neatėmė. Ir neatims. Nesugebėtų...
Visi buvo prie jos pripratę ir ją gerbė. Tik nemanykit, kad dėl jos odos spalvos, kuri buvo šviesi ir lygi. Tokia pat, kaip amerikietiškose reklamose, reklamuojant veido makiažą, kurių čionykščiai nebuvo matę, todėl jiems visa buvo nauja: jos gracingas kūnas, palaima lūpų kampučiuose, nerimo šešėlis apiblausęs juodas akis, bandęs paslėpti atsivežtą skausmą, išdeginusį krūtinę, bet tai jau kita istorija.
Taigi ji šoko, kad užsimirštų. Kad apsvaigtų galva. Kad Afrika jai padėtų.
Tuo tarpu jis šešiasdešimt ketverių, vietinis negras.
Jis tam niekada nesiruošia, tiesiog ateina lyg į rytinę stotelę pabūgnyti, paskelbti naujos dienos pradžią. Kita vertus velniškai laimingas senukas, nekenčiantis pigaus anglų slyvų kvapo tabako, rūkantis kaip kaminas, bet vis dėl to sulaukęs šešiolikos anūkų, dirbantis didmiestyje ir žavintis nenumaldoma aistra muzikai.
Ir jie abu buvo nuostabūs.
Jis visuomet sumušdavo tą patį taktą ir visuomet kitaip. Kutenantį padus. Užliūliuojantį. Tobulą. Dvidešimt tris kartus. O tada pakildavo. Kažką panašaus tarstelėjęs „ Metas kilti“ ar „ Laikas dirbti “. Drožinėtas būgnelis, aptrauktas šuns oda, atsidurdavo jo lagamine. Tuomet jis pakildavo ir lengvai nušlepsėdavo stoties link, paskui save palikdamas vis dar jo ritmais šokantį dulkių debesį.
Ji padarydavo tą patį.
Tik aš pasilikdavau ant laiptų alsuoti ryto gaiva.
- Nekenčiu civilizacijos. 
Ir vis dėl to susitiksime kitąryt.
2006-05-01 20:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-03 21:44
Si bilė Sibire
Akimirkos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-02 15:39
ir kiti
tik tas "nekenčiu" man nepatiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-01 20:48
Balta Misraine
vat šituo reikalu aš patikėjau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą