*

O Tavo namai jau kelintą kartą žvejojami,
Kartono sienos, svetimų rankų pjaustytos,
Dabar sūpuojas bedievio vėjo delnuose.
Tu stogo neturėjai ir būk malonus neprašyk išmaldos.
Suglaudęs kojas pasieksi žemę,
Netrink tik, brangus, savo pėdsakų.
Čia saulė sutemų medžių ašarom žongliruoja
Ir bando sugriebt delną - suploti katučių.
Neieškok kišenių, Tu seniai nurengtas,
Tavęs nieks benamiu nespės pavadinti,
Jokia pranašystė, kad Dievui rytoj Tu plaukus šukuosi.