...Baimė...

Maža mergaitė jau nebelaukia saulėlydžio. Žiūrėdama į rausvą, saulės šviesos kupiną dangų, ji prisimena savo sapną...Jame ji buvo tokia neapsakomai laiminga!..Deja, taip būna tik sapnuose, kuriuose viskas priklauso nuo mūsų...Ji lėtai atsistoja ir tyliai dainuodama jai seniai mintyse vis skamėjusią dainą, pasuka siauru niūraus miško takeliu, link jos namų. Jau temsta...Reikėjo tiek nedaug, kad ši maža mergaitė išvystų saulėlydį. Deja, vaikiškas nekantrumas padarė savo...Eidama ji kojomis trypia sudžiūvusius, pageltusius medžių lapus, taip nulemdama jų tragišką likimą. Ji to nepastebi. Dabar ji bando prisiminti, iš kur ji žino šitą dainą...Staiga, visai netoli nuo einančios mergaitės, sušlama medžių lapai, taip išsklaidydami jos beprasmiškas mintis. Bet, nekreipdama į tai dėmesio, ji žingsniuoja toliau. Ji bando apgauti pati save...Žingsniai, žudantys beprasmę rudens tylą, vis artėja. Ji juos girdi...Ji bijo, ir tyli...Ji apgaudinėja save. Jos maža, pilna baimės širdelė daužosi taip, kad atrodo tuoj išlėks iš krūtinės...Ji eina...Nieko nematančiomis akimis. Ji šiuo metu nori tik vieno - kuo greičiau grįžti namo, nebegirdėti to garso...Pabėgti?...Ši mintis, užvaldžiusi visą protą, priverčia ją taip pasielgti...Ji bėga...Bėga siauru miško takeliu...Nežinia nuo ko...Bet ją užvaldžiusi baimė neleidžia dabar to klausti. Ji bijo atsigręžti, pažvelgti į akis tam, kuris ją taip išgąsdino. O gal ji bijo nepamatyti nieko??..Pro tirštą vakaro rūką ji pamato savo namus. Dabar ji bėga dar greičiau..O ją taip bauginantys žingsniai artėja...Pagaliau ji jau čia!..Durys neužrakintos...Dabar šios durys tapo jos išsigelbėjimu...Įbėgusi į vidų ji jas užtrenkia...Pora akimirkų, negalėdama atgauti kvapo, ji laikosi tvirtai į jas įsikibusi. Nežinodama kaip toliau elgtis...Bet pagaliau ji pasijuto saugi. Pagaliau išsisklaidė jos protą kausčiusi baimė...Bet kas tai buvo??..Vaikiška vaizduotė??..Ji nedrąsiai, vis dar visa virpėdama, pažvelgia pro langą. Ramu...Per rūką ir vakaro tamsą ji beveik nieko neįžiūri. Tik aukštus, žmonių siluetus primenančius medžių šešėlius...Bet ji nurimo. Nurimo pamačius tą šiltą vakaro tylą...Tarytum viską pamiršo...Nors kartais vis dar savęs to klausia...Vaizduotė??..