Rašyk
Eilės (78006)
Fantastika (2303)
Esė (1549)
Proza (10902)
Vaikams (2707)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Albinas Ivanyčius Kotovas, kitaip vadinamas Bomžu, kėblino tuščio, smėlio beveik palaidoto miesto gatvėmis. Artinosi vidurdienis, ir išpampusi saulė tvoskė į plikai skustą kiaušą, apdriskęs vatinukas prisigėrė prakaito, viela apvynioti auliniai nepakenčiamai trynė kojas, o Kalašnikovas ir granatsvaidis ant nugaros regis pasunkėjo visa tona. Be to, vėjas vis smarkėjo ir smėlis kapojo visas nepridengtas kūno vietas. Bomžas nebuvo pasiruošęs smėlio audrai (kiaurą pusdienį keliauti apsiraišiojus veidą skudurais, su milžiniškais akiniais nėra patogu), todėl nusprendė įlysti į kurį nors namą pailsėti, atsigerti ir užkąsti. Šiame mieste jis dar nesilankė nė karto, todėl derėjo elgtis itin atsargiai. Tuščios langų kiaurymės grasinamai žvelgė iš abiejų gatvės pusių. Bet kurioje jų galėjo taikytis išalkęs snaiperis.

Bomžas galėjo pasigirti gana solidžia medžiotojo patirtimi – net dvidešimčia metų, nuo to laiko, kai jis, vienuolikmetis, paspruko iš valdiškų vaikų globos namų, pasmaugė miegantį policininką ir pasisavino jo ginklą. Todėl jis visada poilsio vietą rinkdavosi itin atidžiai. Šįkart dėmesį patraukė labai senas, dar neblogai išsilaikęs namas, kurio kyšojo tik viršutinis aukštas, gal trejetas kitų slėpėsi po smėliu. Bomžas apėjo namą, neradęs pėdsakų smuko pro vienintelį išdaužtą langą vidun. Jį pasitiko prietema, nes kitų langų stiklai buvo sveiki ir tirštai apdulkėję, o viduje apaugę žalsvais pelėsiais (šiuose kraštuose dažnokai lydavo, ir namai puvo iš vidaus). Vyriškis pastovėjo, klausydamasis ar kur nebraška grindų lenta, nesigirdi pastumiamo daikto ar užtaisomo ginklo. Kambariuose viešpatavo mirtina tyla. Patalpa, į kurią pateko Bomžas, kažkada buvo miegamasis – tebestovėjo sofa – lova, keli foteliai bei spinta išlaužtom durim. Staiga kampe kažkas sujudėjo, Bomžas, kaip nukrėstas elektros, nusitaikė. Spoksojo ilgai, lyg netikėdamas – netoliese kabojo veidrodis, kuriame medžiotojas užfiksavo savo paties judesį.

Bomžas prisiartino prie veidrodžio, persibraukė ranka purviną veidą ir įsižiūrėjo į savo atspindį. Jau gerus dešimtį metų vengė akistatos su savimi, nors atspindintys paviršiai viliojo tarsi sirenų giesmės. Kai kas nors paklausdavo Albino Ivanyčiaus, kodėl šis taip vengiąs save pamatyti, jis atšaudavo, jog kas norėtų žiūrėti į baidyklę, dar motinos pilve subjaurotą didžiulės radiacijos. Geriau nebūčiau gimęs, nes kai žvilgteliu į nuosavą snukį, galiu išprotėti, girtas seilėdavosi Bomžas. Blaivas jis vengdavo apie tai net galvoti. Iš tiesų nebuvo gražuolis, tačiau šiais pokario laikais itin dažnai galėjai sutikti žmogų su trim rankom, be kojų, neišsivysčiusiom akim ir t. t. Didžiausia gėda slypėjo žemiau: Albinas Ivanyčius gimė su dviem peniais. Galbūt todėl Bomžas šalindavosi žmonių ir neprisidėjo nė prie vienos radioaktyviojoje zonoje siaučiančios gaujos.

Jis tyrinėjo veidą, žvelgiantį iš pažaliavusio veidrodžio, platų, apvalų, su išsprogusiomis bespalvėmis akimis, be antakių, tik keliais gyvaplaukiais ant smakro, tamsiai įraudusį nuo gėrimo, smėlio audrų, nuodingos saulės. Paskui atsiduso ir nusėlino į koridorių, paskui į virtuvę, visur tuščia, beveik niekas nesunaikinta, net žaliuzės tebekarojo, virtuvėje palikti puodai, kažkokie stiklainiai, buteliai. Buto durys buvo užrakintos, tačiau Bomžas nesunkiai jas išlaužė, nusileido žemyn į tamsias namo gelmes, užsidėjęs neseniai už sunkiai uždirbtus pinigus įsigytus naktinio matymo akinius (kurių veikė tik viena pusė). Įsitikinęs, kad niekur niekas nesislapsto, įsitaisė pirmame namo aukšte, kurį supo smėlis, tačiau užkalti langai ir durys jo neleido vidun, ant dar neblogai išsilaikiusios lovos, uždegė kietojo spirito gabaliuką ir, iš kuprinės ištraukęs atsargas, pradėjo gaminti valgį. Pavalgęs gurkštelėjo iš gertuvės pigaus, spirito pagrindu pagaminto gėralo ir susirietęs užsnūdo.

Albiną Ivanyčių pažadino garsas, nupurtęs jį tarsi elektra. Kaip spyruoklė jis pašoko, taikydamasis į be akinių nepermatomą tamsą, dar gerai nesuvokdamas, iš kur tas krebždesys sklinda. Kelias minutes buvo tyku, tačiau Bomžas vos neapkurto nuo savo širdies daužymosi. Paskui pasigirdo žingsniai, neabejotinai viršutiniame aukšte, nes net ir pasižymintis puikia klausa Bomžas vos galėjo juos girdėti. Kažinkas įsiropštė pro tą patį langą, kaip aš, ir jo paties labui tikiuosi, kad nesileis žemyn, galvojo Albinas Ivanyčius. Jis nebuvo alkanas ir apskritai nemėgo žmogienos, kuria daugiausia ir misdavo medžiotojai. Tačiau žmogus leidosi laiptais, medinės pakopos girgždėjo kaip pasiutę – įsibrovėlis net nebandė tykiai sėlinti. Bomžas susigraibė nuo lovos naktinio matymo prietaisą ir užsimaukšlino. Kvailys, ko jis čia ieško? Matyt, užsilikusių lobių – papuošalų, o gal dar ko nors. Bet tai ne medžiotojas, anie saugosi ir nesidaužo. Galbūt jis sužeistas? Žingsniai sunkūs, lėti. Albinas Ivanyčius jautė, kaip prakaituoja pirštai, laikantys šaltą metalinį ginklą. Jis nemėgo konfrontacijų, visuomet stengdavosi likti šešėliu. Eik šalin, eik šalin, meldė jis įsibrovėlio, aš radau šį namą pirmas, aš tik noriu pailsėti, o jūs kariatės ant galvos.

Jo prašymai liko neišklausyti – žmogus įžengė į kambarį. Jis buvo ginkluotas kažkokiu moderniu automatu, tačiau svirduliavo, rankos drebėjo. Sunkiai kvėpavo, retsykiais suaimanuodavo. Vargu, ar galėjo be specialios įrangos ką įžiūrėti tamsoje, bet orientavosi stebėtinai gerai.

-Nešaukite, ir aš nešausiu. Atleiskite, kad sukliudžiau. – sumurmėjo žmogus ir tuoj ėmė kosėti, nusispjovė. Albinas Ivanyčius įžiebė lempą ant savo automato ir nukreipė atvykėliui į veidą. Šis buvo jaunas, ilgi juodi, sulipę nuo kraujo plaukai beveik visiškai dengė veidą. Vilkėjo Bomžui dar nematytais rūbais – juodais, aptempiančiais kūną, iš kažkokios elastingos medžiagos, vietomis perplėštos (kažkas jį nemenkai apdraskė, pagalvojo Albinas Ivanyčius). Ne kareivis, ne policininkas, ko gero, aristokratas, tai bent grobis, sučepsėjo Bomžas, žudyti negalima, privalau surišti ir paskui iškeisti į diiidelę sumą pinigų, kiek girdėjau, kažkada medžiotojui pavyko iš pasalų užklupti į dykumą nuklydusį aristokratą, ir šis jam sumokėjo tokią išpirką, kad tasai medžiotojas galėjo viename pakraščio mieste nusipirkti sau bordelį ir ramiai gyventi iš to ligi senatvės.

-Padėk savo ginklą ir sakyk, kas esi. – sukomandavo Bomžas. Jaunuolis nepakluso, todėl medžiotojas užsimojo automatu, ketindamas trenkti jam į galvą. Kas staiga nutiko, suvokė jau raitydamasis ant grindų be ginklo – leisgyvis atrodęs atėjūnas tiksliu judesiu jį nuspyrė į kampą.

-Ramiai, aš nenoriu tavęs skriausti, man reikia padėjėjo, ir už tai sumokėsiu. - Bomžo oda pašiurpo, kai jis pamatė tamsoje švytinčias užpuoliko akis. Paskui nualpo – švelni tamsa apglėbė iš visų pusių  tartum šilta nafta.
2006-04-29 16:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-14 05:43
Strelnikovas
neblogai. itampa, nuotykiai, nuovargis. tik  jei realiai tai toki dalyka kaip cia pamyneti naktinio matymo akiniai mes vadinam naktinio matymo prietaisu arba tiesiog nachnyku. nors kaip kalbininkai tai vadintu nezinau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-20 19:33
Vanagz
Tikrai smagus kurinys. Tik galas truputi pavarges, reiktu truputi kazka pakeisti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-03 19:39
Amarito
"Bomžas, kaip nukrėstas elektros, nusitaikė." toks nelabai vykęs palyginimas, kai elektra nukrato tai krūptelni ar panašiai, o čia dar ir nusitaikyt išėjo:)
"be kojų, neišsivysčiusiom akim ir t. t." ir t.t. ir pan.  tokie dalykai niekad nepuošia kūrinio.
O tas nualpimas pabaigoje kažkoks mažų mažiausiai nelogiškas. Kūrinys pats neblogas, nepaisant kelių keistų sakinių. 3.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-02 19:20
BloodyTears
grazus tie aristokratai ;)
lengvai skaitos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-02 11:20
hipiai žaidžia karą
Lukjanenka, Vasiljev ir t.t. Na "apocalypshit" tipo kūriniai dažnai būna vienodi, tačiau šis yra visai štampas. Nes stiliaus nėra, istorija neišsami, be to visiškai identiškas Lukjanenko apysakai ir neorginalus siužetas <kiek jo čia yra>. 2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-29 21:35
Darius 30
Neblogai. 3.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-29 16:59
Tylusis monstras
Labai pavykęs. Tokie kūriniai mane "veža". Su dideliu malonumu sukrimtau šį darbą. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-29 16:51
matematinis nulis
"Albiną Ivanyčių pažadino garsas, nupurtęs jį tarsi elektra. Kaip spyruoklė jis pašoko, taikydamasis į be akinių nepermatomą tamsą, dar gerai nesuvokdamas, iš kur tas krebždesys sklinda. Kelias minutes buvo tyku, tačiau Bomžas vos neapkurto nuo savo širdies daužymosi." - šis sakinys kvailai skamba.

"Kažinkas įsiropštė pro tą patį langą, kaip aš, ir jo paties labui tikiuosi, kad nesileis žemyn, galvojo Albinas Ivanyčius." - jei tai tiesioginė kalba, tai turi būti atitinkama sintaksė.

"Jis nebuvo alkanas ir apskritai nemėgo žmogienos, kuria daugiausia ir misdavo medžiotojai. Tačiau žmogus leidosi laiptais, medinės pakopos girgždėjo kaip pasiutę – įsibrovėlis net nebandė tykiai sėlinti."- keistina vieta. Tai, kad veikėjas nemėgo žmogienos nesusiję su tuo, kad įsibrovėlis triukšmavo. Nelogiškas tas "tačiau".

Tas nualpimas pabagoje... nežinau. Alpsta mergelės, ne vyrukai. Gal geriau "neteko sąmonės"?..

nū... pratęsimą skaitysiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą