Visiškai ir beviltiškai. Darbinis (idioto užrašai[n+2], kur n=1)

Laikrodžiai mėgsta meluoti. Juk net mažas vaikas žino, kad laiko nėra. Laikrodžiai mums sako - laikas yra. Tikra kaip „vakar“, „šiandien“, „rytoj“. Tavo gyvenimas - atkarpa. Pradžia, galas. Bet tu - bet kuris jos taškas. Ir jokio skirtumo, „vakar“, „rytoj“ ar „šiandien“ - esi tik tu. Jų nėra. Tik tu juos sukuri, kad turėtum ką įprasminti, sureikšminti ir garbinti.
Laikas esi tu, o pats esi savo paties sapnas.
Sapnuoji, kaip nori.

Tik tak.
Tiksi, kaip laikrodinis mechanizmas. Tik tak, tavo mintys. Tik tak, tavo priešai, draugai, sąjungininkai.
Tik nežinai, nuo kurių pradėti.
Prabundi sapne. Tik truputį realesniame už realybę, todėl ir suvokei, kad tai - tik sapnas. Tau drebėjo rankos. Dabar tik tvinksi mintys galvoje. Šiltos, pulsuojančios... rausvos. Ir šypsaisi, nes pabodo verkti. Nes nebeskauda, nes net neskaudėjo. Tavo mintys įgauna pagreitį, kai persijungi, įkali kitą bėgį ir važiuoji namo - į vietą, kur nakvoji. Kiti važiuoja kitur. Ir niekas nežino, kuris važiuoja ten, kur teisingiau važiuoti. Jie klysta taip pat smarkiai, kaip ir tu pats.
Ir susimėtai - ar šitai jau užsirašei, ar dar ne. Išmoksti nepasitikėti savo atmintimi. Išmoksti nepasitikėti tuo, ką matai, išmoksti bent dalinai ignoruoti detales.
Prie tavo veido vis dar prilipęs kaukės gabaliukas. Iš jo kartais išauga visa kaukė, kuri vaiposi, kai tavo skruostais rieda ašaros, kuri ima tavo paties vadeles į savo rankas ir tave valdo, bjauriai, paskui užsidaręs tualete tu pili ant veido šaltą vandenį, bandydamas vėl būti savimi, atsipalaiduoti, ją nusiplėšti, bet kuo smarkiau ją plėši, tuo stipriau kaukė prilimpa, o tu blaškaisi vonioje, veidu dauždamas veidrodį, kai supranti, kad nereikia stengtis jos nuplėšti - reikia leisti jai nukristi.
Ir bandai, bandai, bandai.
Susitempi visas lempas iš rūsio ir trini iki pūslių ant savo rankų, tikėdamasis, kad išlįs džinpalaikis, kuris išpildys vienintelį tavo norą - kaukes šalin. Jos dusina. Jos vargina, po jomis prakaitas teka į akis ir darosi sunku matyti, ir norisi užsimerkti, vėl žvelgti į tamsą, nes tada esi išskirtinis savo aklumu. Išskirtinis savo skausmu. Išskirtinis savo ligomis. Išskirtinis.
Velniop kaukes.
Jos neleidžia tau būti laimingam. Jos suvalgo visą tavo laimę, tau palikdamos tik plikus kaulus, kuriuos grauži, bet skonio nebejauti, tik išsilaužai dantis ir tada kaukė ima tave čiulpti.
Pradžioj to nepastebi netgi pats. Paskui pamatai, kad tavo dirže reikia išbelsti naujas skylutes. Pastebi, kaip į tave žvelgia bendradarbiai. Girdi juokelius, kuriuos jie laido už tavo nugaros, o drąsesni - ir į veidą.
Tavo kaukė pasižiūri į juos, sukramto juoką ir išspjauna skutimosi peiliukus. Į tave.
Tada juos išsitrauki, ir susibraižai savo veidą. Tavo kaukė teisinasi, kad nepavyko nusiskusti.
Tu tiki.
Tavo kaukė tampa tavo veidu.
Keturios klausiančios akys sako - tu vis dar su kauke. Skirtumas tik tas, kad ji šypsosi. O tu pats - argi?
Ir pažvelgęs į save iš vidaus - pamatai, kad tu vis dar sėdi su drėgnais skruostais. Tokia teisybė. Taip yra. Tavo kaukė pyksta. Bet kadangi ji nemoka susiraukti, ji urzgia.
Dvi akys bando ją nuplėšti - jam smalsu, kas gi ten, giliau. Tada tau tikrai skauda, skauda smarkiai, bet tu jau užmiršęs, kaip pasakyti - liaukis, man skauda, todėl tik užsidarai savo kambarėlyje, kaip visad, kai skauda, ir tyli, nenorėdamas nieko kito - tik pabėgti.
Vamzdynuose pradeda daužytis demonas. Tu girdi, kaip aukštyn burbuliuoja Dievas, o iš dugno atidunda JISSSss, ir tave beprotiškai išgasdina ta ištęsta „s“. Susitrauki į kamuoliuką prie savo proto vamzdžių, ir drebi, nors pats puikiai supranti, kad reikia tik pastuksenti, ir kreiptis į dievą, bet tavo dievas susitraukia kartu su tavimi, o tavo chromuotus ir prižiūrėtus vamzdžius užlieja dvokiančios sielos srutos.
Kitos dvi akys jį stabdo. Jos žino, kad neturiu jėgų atsitiesti ir per tuos pačius chromuotus srutomis užpildytus vamzdžius išbelsti atsakymą. Morzės abėcele. Ji įkalbinėja nusimesti kaukę. Ir tada aš prarandu save ir lieki tik tu. Ir tada pamilsti tas dvi akis, nors žinai, kad tavo meilė nuvys, pajuoduos ir numirs. Nes tai - nebe pirmas kartas.
Ir kaukė, ta didžiulė juoda dėlė, šlepteli ant grindų, atlaisvindama savo šlykštų juodą sfinkterį, iš kurio šliūkšteli nesuvirškinta tavo laimė ir tavo paties kraujas. Keturios akys tave stebi, bet to nemato. Po kurio laiko jie pastebi, kad tu jau be kaukės, bet jie nemato, kaip jų basos kojos brenda per apvirškintą kruviną masę. Matai tik tu. Bet jau esi įpratęs to nesakyti. Juk esi sveiko ...

Tik tak.
Laikrodis ant sienos.
Kur aš?
TIk tak.
Panašu į vonią - kokie keisti kranai. Ar čia dar kas nors yra?
TIK tak.
Baltos plytelės, balti...
TIK Tak.
O, Dieve. Kur durys? Dėl Dievo meilės, Monte - TIK TAk -zorai!

TIII-IIIIK TAAA-AAAA

... proto.
Sveikas protas - tau būdinga. Kaip ir visa kita. Šaltas grynos logikos protas, neleidžiantis tau išprotėti net tada, kai to nori. Kai koridorius nutviekstas oranžine pavargusios vasarinės saulės spalva, už lango girgžda sūpynės, šūkauja vaikai, gatve nuūkia troleibusas, o tu prieš užmigdamas ryškiausiai girdi, kaip dangų į dvi dalis dalina reaktyvinis lėktuvas. Ir balsus. Daugybę balsų, ir pirmą kartą tu supranti, ką būtent jie sako, bet greitai tai praranda prasmę, ir tu iškrenti iš čia ir dabar į sapną, realesnį už realybę.
Prabundi užmiršęs viską. Ir sapną, ir balsus ir lėktuvus, skrodžiančius dangų. Ir realybę.
Pažvelgi pro langą, ir matai, kad sniegas pagaliau tirpsta, o jo baltumas kyla į orą.
Migloje nužiežirbuoja paskutinis troleibusas, vežantis į antrąjį parką.