Aš sukursiu savo pasaulį,
Kur žingsniai ramūs,
Žodžiai nežeidžia,
Mintys šviesios.
Kur skausmą apkabina,
O laimę priima.
Aš sukursiu savo pasaulį
Iš šios kasdienybės,
Šio chaoso,
Kuris čia ir dabar yra aplink mus.
Sukursiu iš šio bėgimo,
Skausmo,
Vienatvės...
Aš sukursiu savo pasaulį
Iš nieko.
Savo pasaulį sukurk tu.
"mano pasaulis - chaosas vienatvės,
bėgimas, skausmas, nerimas kažkur,
taip stipriai laimę apkabinčiau gatvėje,
jei tik sutikčiau,.. tam pasauly, ar kažkur svetur..."
;)
to Drulia: nu nesakysiu, ka man tavo poemos primena, bo webmasteris neleido, be to apskritai tu kodel dar cia rashineji, jau negyvas seniausiai turejai buti, pats verkei, kaip ten tau tipo sunku unreal ir kad jau nori... - nu tai ir pirmyn! Saliut Shark, va tu rasai, is ko sukursi pasauli, o po to pati sau priestarauji "is nieko", gal geriau pvz "is niekur"
to Drulia: pagalvok bent kiek pries rasydamas, bo dabar dabar isheina:a) tau primena - vadinasi tokius zhodzius jau esi skaites ar girdejes, b) zinojai, tas zmogus realistas, nori tapti romantiku etc. c ) realisto, kuris nori tapti romantiku ir dar susikurti idealu pasauli savi viduje tu nerasi net ir visus Lietuvos durnynus perejes - 100% idiotishkas apibudinimas. Komentaras: Patiko. Jei pagavau tavo minti, tai paskutine eilute, rasyciau: savo pasauli susikurk pats
Man primena realisto žmogaus žodžiu kuris nori tapti romantiku ir susikurti idealų pasaulį savi viduje, arba žmogaus kuris nori atsiskirti nuo visų ir užsidaryti..