Žaidimai suaugusiems

Kai pirmuoju klyksmu
pasisveikinau saulės šviesoj
prisimerkęs motinos pieną
ragaudamas, gavau dovanų -
dėlionę sudėti.

Vadinosi Tavo lemtis,
nebuvo brangi, nes plačiai tiražuota,
teko visiems iki manęs ir
po to atsiradusiems.

Vos pakuotę išardžius akys apraibo
– šitokios spalvos.
Kiek vėliau supratau kainą pigumo,
nebuvo instrukcijos,
buvo tik spalvos,
ir tik užuominos,
du juodi siluetai
mažame kvadratėly:
Klausti tėvelio mamos, aš neklãusiau.

Smulkios detalės gulė lengvai,
ryškėjo laukymė,
žydėjo čiobreliai ir
mėtos ir šalavijai,
dūzgė bitelės,
drugiai juos lankė,
po kojomis kilimu gulė.

O po to užstrigau.
Ar dėlionė užstrigo.
Gal sugedo.
Purvinu štrichu tobulas
raštas apsijuosė. Žiedynai
nublanko, aplenkia juos bitės,
boružės ir kiti
vabalėliai
iš tolo.

Ir tik padauža jonvabalis
cigarete saulėlydžiui gęstant,
instrukcijos nesant,
mažam kvadratėly užuominom šviečia.

Du siluetai.
Moters ir vyro.
O gal paklausti?