Kambarys su pravirom durim

  Juodas šešėlis praslinko pro duris, kurios taip ir liko neuždarytos...
  Gal tai mano mintys apleidžia mane, ar giltinė ateina iščiulpti mano gyvasties syvų, lyg ranka sudrebėjo ir širdis pradėjo tankiau plakti, girdžiu artėjančius žingsnius ir...vėl stoja tyla.
  Tokia šalta ir spengianti tyla. Bandau ją prakalbinti, bet net pati negirdžiu savo balso -žodžių, kurie sustingo gerklėje, aš negaliu kalbėti...
  Šaukiu, bet manęs niekas negirdi, niekas...Kodėl? Vienas, du trys...muša laikrodžio rodyklė. Išgirdau savo sieninį      laikrodį, kuris išbaidė tylą ir bandė prakalbinti mane.
  Manęs čia nėra...nei prie seno laikrodžio, nei kambaryje su neuždarytom durim. Aš toli, taip toli, kad net pati negaliu savęs pasiekti, nors ir girdėjau sieninio laikrodžio dūžius, krintančios ašaros skambėjimą.
Žodžiai sustingo gerklėje, akys, lyg seno namo išdaužti langai, žiūrėjo į vieną tašką.
Šalta rankom: "Sušildykit mano rankas",-šaukiu, bet...
Aš pabėgsiu iš čia, pabėgsiu.
Koks tamsus ir šaltas kambarys ir vis dar praviros durys.
Reikia bėgti...
  Negaliu pajudinti kojų...kas man? Kur aš, kas čia dedasi...?
Bijau, labai bijau...esu viena tamsiame kambaryje, kurio durys praviros ir girdžiu krintančios ašaros skambesį...
Jis toks tyras ir skaidrus, lyg krištolo karoliukas suskamba pasiekęs žemę...
Negaliu pajudėti, aš tik girdžiu: Šaa...Štai ten kažkas vaitoja, o ten, dešinėje kvatoja, kažkas krenta, kapt kapt...krenta ir skamba, tai lietaus lašai beldžiasi į langą...ne, ne lietaus
ašaros, taip, ašaros, kažkas verkia...
 

Aš esu ir manęs nėra, kalbu tylėdama, liečiu nepakeldama rankų, bučiuoju mintimis...
Aš - mintis, kuri staiga šauna į galvą ir pranyksta lygiai taip staiga kaip ir šovė....

Bet kodėl gi taip tamsu ir šalta?
Aš bijau......

2001.10.19