Andreas

  Turned nightmare into day
  Sucks your breath, takes your life away
  Beating harder through your veins
  Someone else’s cold remains -
  …Iron… in the soul…
              Bruce Dickinson

Šaltai spindėjo rūpestingai išgaląstas platus budelio kalavijas, įkirstas juodon ešafoto kaladėn. Tarsi pasiklydęs vienas saulės spinduliūkštis slystelėjo tais ašmenimis ir, nuo jų atsimušęs, blykstelėjo nutvilky­damas Endriaus Roko akis. Geležis... Jis stipriai užsimerkė. Suvirpėjo visas tarytum žaibo perlietas. Geležis...
Endrius Rokas pagalvojo apie geležį, tą deginantį jos šaltumą. Tuomet jis prisiminė ir Ją - tą, kuri va­dino save Geležies fėja: tai ji išvilko iš šarvų riterį ir nuginklavo medžiotoją. Lyg Serpenta Jinai apsivyniojo jo kaklą savo nuogomis rankomis. Endrius Rokas jautė gyvatės slidumą Jos delnuose, prispaustuose prie jo apnuogintos krūtinės. Vėliau Jos rankose atsidūrė durklas - tie blizgantys geležiniai ašmenys... Ji žadėjo jį ap­šarvuoti Pentagrama - ir jokia geležis pasaulyje negalės jam gyvybės atimti. Tada Endrius Rokas tuo įtikėjo. Prakeikti raganiški apžavai... Pagavo jie medžiotoją, palenkė riterį. O Ji - lyg Serpenta... Endriaus Roko širdis tuomet smarkiai daužėsi. Nerimas, jaudulys, aistra... visa susijungė į viena. Tie prakeikti raganiški apžavai... Ir geležis... Taip arti jo širdies... Įsikirto į jo kūną ašmenys, rėžė jo šiurkščią odą - keistas keisto skausmo po­jūtis. Plūstelėjo šiltas kraujas. Žaizda turi sudaryti Pentagramą, tą magišką šarvą; jos negalima tvarstyti ar bandyti gydyti - magiškasis šarvas neteksiąs galios. Endrius Rokas tikėjo tvirtai. Kraujas tekėjo nestabdomas; naujas pliūpsnis sulig kiekvienu širdies tvinksniu... Šalta jos ranka ant kraujuotos jo krūtinės... Bet Endrius Rokas juto tiktai geležį. Prakeikimas... Prakeikta raganystė... Šarvavimo Pentagrama ritualas priminė barba­riškus aukojimus.
Endrius Rokas atsimerkė. Geležis! Jį supo geležis: geležinės durys, pro kurias jį ką tik išvedė geležinių žvynelių šarvais apsitaisę sargybiniai, ginkluoti trumpais geležiniais kardais; geležinėmis grandinėmis sura­kintos jo rankos ir kojos, žvilgėjo geležinis budelio kalavijas, neturkus atskirsiantis nuo kūno jo galvą. O ta Pentagrama, jo kūne raganos rankomis išraižyta, tebuvo tiktai gražus randas. Juk randai neišgąsdina geležies, neatitolina mirties. Net ir juodžiausia magija prieš Dievo valią bejėgė.
Gyvenimo akimirkos suskaičiuotos. Blizgėjo mirtis ant plataus budelio kardo ašmenų. Riteris ir me­džiotojas Endrius Rokas stovėjo tvirtai jos akivaizdoje - aukštai iškelta galva ir šypsena veide, nors akys ir degė karštligiškai. Vienas žingsnis belikęs iki grubiai sukaltų medinių laiptų, vedančių ant ešafoto - dar jausti po basomis pėdomis šaltų aikštės grindinio akmenų glotnumas, jų plyšiuose sužėlusių samanų švelnumas... paskutinįkart.
Minutei Endrius Rokas priklaupė ant grindinio - kažkokie švelnūs, tarsi minkšti pasirodė akmenys kru­vinai nudaužytiems jo keliams. Barkštelėjo kalinio grandinė. Paglostė jis akmenis sugrubusiais savo delnais.
“Ateik, sūnau...”- kvietė jį žemė.
“Ateiki, broli...”- sušnibždėjo paliesti akmenys.
Endrius Rokas nejučia karčiai nusišypsojo.
“Tuoj,”- atsakė jis jiems mintyse.
Tuoj... Tikrai tuoj... Budelio kardas, tas vedlys į amžinybę, jau pasiruošęs. Pralietas riterio ir medžiotojo kraujas nuplaus ešafoto lentas, nutikš ant šių akmenų ir pro jų plyšius susigers žemėn, amžinai iš­laisvindamas jo sielą. Pasibaigs žemiškoji kančia ir prasidės amžinybė. Tuoj...
Aikštėje tuo tarpu šurmuliavo minia: sugužėję pasižiūrėt netrukus įvyksiančios egzekucijos, žmonės grūdosi, stumdė vieni kitus, stengdamiesi prasibrauti kuo arčiau ešafoto. Kraujo ištroškę lyg pesliai - visiems jiems, nuo kilmingiausio turčiaus ligi didžiausio skurdžiaus taip labai knietėjo pamatyti mirtį. O mirtį nuker­tant galvą daug įdomiau stebėti nei mirtį kartuvėse ar laužo liepsnoje.
Pasmerktųjų buvo trejetas - minios lūpose skambėjo jų vardai: plėšikas riteris Hadrianas, jo ginklane­šys Damianas bei dar kažkoks piktadarys, medžiotojas Andriejus, kaltinamas žiauriu penketo miesto sargybi­nių nužudymu. Egzekucija turėjo prasidėti, kai priekin minios žengęs vyriausiasis miesto magistras garsiai perskaitysiąs kaltinamąjį aktą - kai katedros varpai išmušią vidurdienį. Buvo likęs maždaug ketvirtis valan­dos, iki pasigirsią jų dūžiai.
Endrius Rokas pakėlė šviesos išgraužtas akis aukštyn - į dar tylintį varpą katedros bokšte. Tas varpas... Ir vėl geležis... Skambanti ji ne kitokia nei žudanti. Ar gali Juodoji magiją ją valdyti? Jis tuo netikėjo. Mirties akivaizdoje jau nebetikėjo. Endrius Rokas prasiskleidė marškinius ir prisilietė prie rando savo krūtinėje. Paju­to savo išvargusios širdies dūžius. Ne, Šėtono magija nesutrukdys jam ramiai numirti.
- Ar tau viskas gerai, broli? - paklausė jį ant laiptukų sėdėjęs nuteistasis riteris Hadrianas.
Endrius Rokas tylomis linktelėjo. Tada vilkdamas savo sunkias grandines nušliaužė ir atsisėdo šalia Hadriano. Trejetas Endrių Roką saugojusių sargybinių instinktyviai žengė žingsnį jam iš paskos. Tačiau tą akimirką jie per tą patį žingsnį visi atsitraukė atgal, suskimbčiojo jų šarvų žvyneliai. Tarsi kokią nematomą jėgą jie buvo pajutę, tokią piktą, tokią nemalonią jėgą, kuri būtų vertusi trauktis nuo jos - į juos buvo įsmeig­tas aštrus plėšiko riterio Hadriano žvilgsnis. Juodos lyg angliukai jo akys žaižaravo pragaro liepsnomis - to­kia žiauri neapykanta jose degė.
Su tuo Hadrianu, su tuo rūsčiu, žiaurios prigimties plėšiku riteriu Endrius Rokas buvo spėjęs susidrau­gauti per tą dieną ar dvi, praleistas mirtininkų tamsiojoje. Jiedu vadino vienas kitą broliais, kaip kad ir visi ri­teriai kreipiasi tarpusavy. Tačiau tik dabar, ryškioje dienos šviesoje jie pirmąsyk išvydo vienas kito veidus, pirmąkart sutiko vienas kito žvilgsnius.
Didžiai nustebino Endrių Roką, tiesiog pribloškė Hadriano amžius - toks velniškai jaunas jis buvo. Ro­dėsi, ką tik iš paauglio metų išsiropštęs jaunuolis. Jaunuolis, vos tik ką pradėjęs augintis barzdą ir skustis gal­vą, kaip kad dažnas to krašto riteris. Bet Hadrianas galėjo būti dar tik visai šviežiai iškeptas riteriukas. Toks jaunas dar, o jau neapykantos suluošinta siela. Atrodė, visą gyvenimą priešais akis turėjęs ir didžiulę šlovę galbūt, tik taip anksti pražudytas to klaidingai pasirinkto kelio, kuris pasirodė esąs toks neįtikėtinai trumpas. Štai jo toks staigus galas - ešafotas ir budelio kardas.
Adrian... Neapykantos pražudyta jaunystė... Andreas... Neapykantos prarytas visas gyvenimas... ir dar daugybė kitų...
Su Hadrianu palyginus, Endrius Rokas buvo jau senas vilkas. Tiek randų, žaizdų, tiek mūšių kovota, tiek sykių kardas iškeltas - tiek kraujo pralieta. Iš tikro, Endrius Rokas už Hadrianą vyresnis buvo mažne dvi­gubai. Tik atrodė kitaip - jo šviesūs plaukai, vešlūs antakiai buvo tiesiog pernelyg šviesūs, užtat atrodė žili, o per kalėjime praleistą laiką sužėlusi balta barzda sendino Endrių Roką kokiais dvidešimčia metų, nei jis iš tik­rųjų turėjęs. Užgriuvusios jo akys buvo tarsi prigesusios žvaigždės: nebesvaidė žaibų, nebekibirkščiavo - tik­tai kruvini skausmo ir slegiančios kentėjimo naštos šešėliai jose atsispindėjo, šešėliai viso to kartėlio, medžio­toją ir riterį pavertusio kankiniu.
Hadrianas pažvelgė į Endriaus Roko žaizdas ant jo rankų, ir kojų, ir bešviečiančias pro sudriskusių skarmalų skyles.
- Ar tau, broli, šitaip kliuvo nuo jų?- paklausė jaunasis riteris, rodydamas į šalimais stovinčius sargy­binius.
Endrius Rokas atsakė galvos linktelėjimu. Po to pridūrė:
- Savo kailį jie tegelbėjo... gynėsi kuo pakliuvo... kad tik šis prakeiktasis dar keleto sprandų nesutru­pintų.
- Dar keleto sprandų...- pakartojo Hadrianas.- Vadinasi, broli, nusukai ne vieną?
- O tu manai... skaičiavau?- niauriai paklausė Endrius Rokas.- Kuomet tave užpuola spiečius blakių ir ima kandžiotis, juk trėški net nežiūrėdamas, o ar rūpi paskui, kiek jų nutėškei? O tie miesto sargybiniai lygiai tokie, kaip kad blakės... tik geluonys jų geležiniai. O aš dabar čia... už tas pačias blakes. Ir užtai, kad keletą jų nušniojau, man nuridens galvą...
Endrius Rokas kilstelėjo žaizdotą ranką ir palytėjo savo sutrankytą sprandą. Vėzdu, lazda, ieties kotu - kuo tik jam nėra kliuvę. Tada, pirmąsyk, kai jam sušėrė tuo ieties kotu, jis atsilygino kardo smūgiu iš peties - tokiu stipriu, skaudžiu ir mirtinu.
- Aš kirtau, o jie ir išsitėškė.- Tarė Endrius Rokas.- Silpni, šarvus vos paneša, it ginklų savo nenulai­ko. Tikriausiai ir kautis dorai jų niekas nemokė. Et, iš tikro pasigailėjimo verti tie vaikėzai, Hadrianai. Tik skaičius jų pražudė mane...
- Už kokį gera, broli?- pasidomėjo Hadrianas.- Juk riteriui su miesto sargybiniais... Mes ir jie - nely­gūs!
Endrius Rokas pasuko galvą į besigrūdančią minią, tą pilką, klegančią žmonių kamšalynę. Kur-ne-kur spindėjo kokio miesto sargybinio šalmas ar ilgakotė ietis. Geležies švytėjimas... Endrius Rokas nuleido akis žemyn - jo grandinės nespindėjo. O vis ta pati geležis...
- Nelygūs mes visi tik savo spindesiu, Hadrianai,- ištarė jis.- O kas spindi, broli? Sidabras, auksas, plienas... Kai niekas nespindi... lygūs pasidaro visi... Aš buvau medžiotojas, nepanašus į riterį, kai be šarvų... ir dar su vilko kailiu vietoje apsiausto... Bet aš turėjau kardą... kaip riteris, ne kaip medžiotojas... O kardas - juk toks mažavertis daiktas medžiotojo rankose... Užtat su riterio ranka jis atgyja žudymui... Tik tuo aš ir riteris, kad to kardo smūgiais galėjau žudyti... O miesto sargybiniams aš pasirodžiau valkata banditas... nes kardu ginkluotas, o su vilko kailiu... negalėjau, jų manymu, būt riteris... ar medžiotojas...
Jaunasis riteris su aiškia nuostaba žvelgė į savo nelaimės draugą. Ano veidas buvo paišinas nuo pože­mio dulkių, sumišusių su prakaitu ir krauju. Taip ir basos jo pėdos purvinos ir žaizdotos. Hadrianas pažvelgė į savąsias - irgi purvinos, irgi basos. Rodos, turėtų būti šalta...Ant plikų blauzdų aplink kulkšnis - stori grandi­nių žiedai. Štai kas pakeitė prabangų riterio apavą. Bet šalčio nejusti, nė trupučiuko. Hadrianas pajudino savo basų kojų pirštus. Kada paskutinįsyk buvo pajutęs jomis žemę, žolę, smėlį? Jis negalėjo prisiminti. Nebent vaikystėj, kai braidė po šaltą, sraunų upeliuką ir šokinėjo nuo akmens ant akmens. Dabar... jis būtų atidavęs bet ką, kad tik dar vienintelį, paskutinį kartą pajustų, kaip maloniai vėsus to vaikystėje išbraidyto upeliuko vanduo aplieja jo pėdas. Tik jau... nebebuvo likę ką atiduot. Šiaip ar taip, viskas jau...
- Žinai, ko dabar labiausiai už viską norėčiau?- tarė Endriui Rokui Hadrianas.- Nuspirti savo grandi­nes... ir eiti basas per laukų žolę, kad galėčiau pajust, kokia motulė Žemė švelni...
Jaunuolio veidą nejučia nugiedrino šypsena. Endrius Rokas tuomet atgniaužė delnus ir pažvelgė į juos: šiurkšti, sugrubus oda, pilkavo purvas ir kruvinai rausvais rėžiais švietėsi delnų linijos.
- Motulė Žemė visiems mums švelni,- pusbalsiu ištarė Endrius Rokas. Tik mes jai ne... Visi jos vaikai esam, bet skriaudžiam, galabijam ir žiauriai kankiname vienas kitą... ir girdome, laistom ją vienas kito ašaro­mis bei krauju. Netildomos dieną naktį aidi mūsų aimanos ir raudos... Netgi Dievas... ir tas nusigręžia...
Hadrianas atsiduso. Valandėlę jis galvojo apie Endriaus Roko žodžius. Kas galėtų būti, jei... Bet jis jau niekada nebesužinos to, kas gal būtų įvykę. Ir jam pasidarė nepaprastai graudu.
- Jei dabar... jei manęs pasigailėtų...- svarstė jis balsu.- Aš būčiau kitas. Galbūt su kitų neteisybe susi­taikyčiau... Bet juk svarbu būti teisingam pačiam... O aš... juk galėjau rinktis teisybę... bet...
Endrius Rokas palingavo galva. Po to tarė tyliai, kažkaip paslaptingai:
- O ne. Kas ta teisybė? O kas neteisybė? Žinai?- jis stipriai sugniaužė kumštį ir staiga vėl atgniaužė.- Juk to... nėra... Nėra, Hadrianai, teisybės ar neteisybės tarp žmonių. Nėra pasigailėjimo ar išgelbėjimo. Yra tik lemtis: Dievo valia, Šėtono užmačios... Tik įnagiai mes esame jų rankose. Lemtis mus valdo - mūsų kovas, pasirinkimus ir visą gyvenimą. Dievo ranka... o kai Dievas nusigręžia... Velnias prikiša savo purvinus nagus.
Jaunasis riteris tylėjo. Kietomis rankomis stipriai gniaužė savo grandinę, tarsi ketindamas syvus iš juo­dos geležies išspausti. Jis kažką ypatingo galvojo - neramiai žybčiojo jo ugningos juodos akys. Hadrianas po to pažvelgė į Endrių Roką, ir tas jo žvilgsnyje tarsi išskaitė klausimą.
“Nejau tu, broli, rimtai tuo tiki?”
- Viskas - lemtis... pasikliauk Dievo valia, jaunasis mano broli,- beveik sušnibždėjo Endrius Rokas, užėdamas ranką Hadrianui ant peties, tarsi ramindamas.
Pats buvo stebėtinai ramus. Išsekintas kentėjimo ir jau mirties akivaizdoje - tačiau ramus. Gal net ir pats ne itin suprato, iš kur ta jo vidinė ramybė. Tik jis norėjo perduoti ją Hadrianui, bent lašą jos jam įlieti.
Jaunuolis prisitraukė kojas per laiptelį aukščiau, apsikabino kelius ir nuleido ant jų galvą. Jį visą ėmė krėsti virpulys - Hadrianui buvo sunku, labai sunku. Tarsi dabar būtų suvokęs visą savo bejėgiškumą. Gyven­ti jam belikę mažiau nei pusvalandis. Tarsi stipri sraunios kalnų upės srovė būtų pagavusi jį ir nešusi link didžiulio krioklio... Išplaukti - bergždžia, galynėtis su srove - beviltiška... Visvien... čia pat tas slenkstis, ku­ris tuoj tuoj jį prarysiąs - ir viskas baigta. O jam... jam belikę tik laukti, pakol būsiąs prarytas - sutraiškytas negailestingų pragaro nasrų... ir jokios vilties, net kibirkštėlės.
Tuomet lyg su savimi Hadrianas būtų kovojęs. Kodėl jis čia toks... palaužtas? Kur jo riteriška narsa? Plėšikiškas įžūlumas? Juk Hadrianas niekuomet nebijojęs mirties. Ir nieko nebijojęs. Juk riteriui bijoti neva­lia. Ir jis visad žinojo mirsiąs išdidus: tai turėjo įvykti po daugelio metų, gal amžiumi jis būsiąs toks, bent jau kaip Endrius Rokas, ir žūsiąs garbingai, tikriausiai mūšyje ir draugai išnešią jį ant skydų. Palaidosią jį irgi garbingai - su visais jo šarvais, ant priešo ranka pervertos krūtinės padėsią jo kardą, o ant kapo užritinsią di­delį akmenį - visi daug metų atsiminsią: čia ilsisi Lokervudo Hadrianas - narsus, garbingas riteris.
Bet dabar... kur ta garbė? Ta garbė, dėl kurios jis kovojęs... Kaip kad Endrius Rokas sakęs, visko nebė­ra: viską pikta lemtis surijus. Nusikaltimu virtusi Hadriano kova, jis pats - riteriu plėšiku, kuris dabar sutryp­tas ir nugalėtas, išduotas ir pasmerktas... myriop. Be jokios garbės... be nieko.
Hadrianas pasijuto toks silpnas tą akimirką, toks silpnas... lyg vaikas. Galbūt, jei būtų buvęs vaikas, jis būtų pravirkęs, kaip verkia vaikas, kuriam labai gaila savęs. Ir Hadrianas savęs gailėjosi. Galbūt garbės jis iš tiesų visai neužsipelnęs, bet juo labiau neužsipelnęs išdavystės to, kurį beveik savo broliu laikęs. Hadriano savigraužą stūmė įtūžis ir beribis keršto troškimas - su įsiučiu jis gniaužė delnuose savo grandinę. Šitaip stip­riai jis būtų suspaudęs savo gniaužtuose išdaviko sprandą -sutraškinęs jį ir nusukęs.
Iš pykčio virė kraujas. Kodėl? Už ką? Jo artimas atidavė jį priešui į nagus... Hadriano atmintyje toks gyvas buvo ano lemtingojo vakaro vaizdas.
...Tuomet jis buvo labai sušalęs rankas. Atsiklaupė priešais smuklės židinį ir ištiesė jas virš ugnies, į šalį nusviedęs savo šarvines pirštines. Reikėjo bent kiek atitirpdyti sustingusius pirštus, atšildyti net pamė­lusią odą, atgaivinti gyslose kraują. Liepsna židinyje smagiai spragsėjo. Palenkęs savo plikai nukirptą galvą, Hadrianas žiūrėjo, kaip linksmi ugnies liežuvėlių atspindžiai žaidžia žvilgančiose jo krūtinę dengiančių šarvų plokštelėse. Neilga poilsio valandėlė: reikėjo šiek tiek atsikvėpti, pasistiprinti ir duoti atsipūsti žirgams, prieš vėl leidžiantis į kelią. Hadrianas tada buvo peralkęs: visos jo mintys sukosi apie riebų, gardžiai apskrudintą avienos kepsnį ir ąsotį gaiviai vėsaus gero vyno. Tik kurgi jo ginklanešys Damianas prapuolęs? Negi arklidė­se taip ilgai užtrukęs tas berniokas? Teeinie jis čionai greičiau...
Lūkuriuodamas savo tarno, jaunasis riteris patogiai įsitaisė priešais ugnį stovėjusiam krėsle. Išsiavęs iš batų ir atlaisvinęs autus ištiesė ugnies pusėn kojas - jo pėdoms irgi reikėjo atšilti. Prakurų traškėjimas lieps­noje bei to degančio medžio kvapas maloniai migdančiai nuteikinėjo Hadrianą. Savo kardą ant kelių pasidėjęs ir patogiai atsilošęs krėsle jis žvelgė į ugnį. Liepsna jį tarsi hipnotizavo ir jo akių vokai pasidarė sunkūs. Had­rianas net nepajuto, kaip pasinėrė į lengvą lyg migla snaudulį. Neilga poilsio valandėlė prieš vėl leidžiantis į kelią...
Paskui Hadrianą išbudinęs kažkoks keistas krebždesys - lyg klegesys, lyg bildesys, lyg geležies žvan­gesys aplinkui. Praplėšęs snaudulio sulipintas blakstienas jis išvydo priešais stovintį jaunąjį savo ginklanešį Damianą. Ir pasijuto jog kardo ant kelių nebeturįs - bernioko rankose sužvilgo staiga apnuoginti ašmenys.
“Ei, ką tu veiki su mano kardu?”- buvo bepaklausiąs Hadrianas, bet net nespėjęs amtelėti, pajuto į sa­vo kaklą įremtus tuosius ašmenis: Damianas žiūrėjo į jį ir piktdžiugiškai viepėsi savo negražiais, kaplius pri­menančiais dantimis.
O aplinkui buvo apstojęs visas spiečius miesto sargybinių - gal koks septynetas ar aštuonetas.
- Štai!- suriko jiems Damianas.- Štai tas plėšikas riteris!
- Areštuotas! Areštuotas!- suklego visi aplinkui, tiek sargybiniai, tiek smuklėje buvusieji.- ant ešafoto jį! Galas visiems plėšikams riteriams!
Geros valandėlės prireikė Hadrianui, kad susivoktų situacijoje - tai jis čia dabar areštuotas. Tai jam čia iškėlusi savo šaltą kaulėtą pirštą graso mirtis. Paklaikusiom akim jis pasižiūrėjo į kardą jam gerklėn įrėmusį ginklanešį.
- Ką?! Tu?!
Ir kardą laikanti Damiano nevyriška, dar berniukiška ranka sudrebėjo. Jis nusuko į šalį veidą, kad tik nereikėtų Hadriano akių regėti, tada šūktelėjo sargybiniams:
- Štai jis jūsų! Veskitės jį! Tik sumokėkite man žadėtais auksiniais!
Stipriai užkaito Hadriano kraujas ir plykstelėjo veidan liepsningu raudoniu. Jį išdavė! Damianas - jo tarnas ir bendražygis pardavė jį priešams už niekingus, sumautus auksinius... Siaubingo nirtulio pagautas, jau­nasis riteris sugriebė pliku delnu kardo ašmenis. Ištryško kraujas - kaip reikiant aštriai išgaląstas buvo kardas. Hadrianas nustūmė jį šalin ir, staigiai pašokęs iš krėslo smarkiai sušėrė sužalotu, sukruvintu delnu Damianui per veidą.
- Šunie prakeiktas išdavike!- sustūgo Hadrianas, tarsi mirtinai sužeistas žvėris.
Tuomet jį puolė sargybiniai. Žvangesys... bildesys... klegesys... po to stojo pirmykštė ramybė. Hadria­nas pasijuto gulįs ant akmeninių grindų veidu žemyn - kažkas buvo užmynęs jo sprandą ir stipriai primygęs blauzdas, o rankos užlaužtos už nugaros ir grubiai suveržtos ašutų virve, braškėjo jo šarvai.
“Aš turėjau sparnus, kuriais neskridau... Kur aš buvau?”- paslaptinga iš nežinios atklydusi mintis nus­melkė Hadrianą tuomet, kai jis kažkur visai čia pat, rodos visai palei ausis girdėjo, kaip spragsi židinio ugnis...
Tai buvo tarsi sapnas... Visa... Tas sulaikymas, įkalinimas, teismo slogutis ir nepermaldaujamas nuos­prendis... Tuomet rodėsi, visa įvykę ne jam. Sunku būti prižadintam iš sapno, kurio iš tikro nebuvo. Būti prižadintam budelio kardo plieno žvilgesio... Geležis.
Ir tas baimės kvapas - jis tikras, sumišęs su besiartinančios mirties tvaiku. Budelio kardas - tai mirties dalgio pavidalas žmogaus akiai; mirtis jau laikė Hadrianą už rankų, jo riešus kietai kalinio grandinėmis suveržusi.
- Keistas dalykas... ta mirtis,- ištarė Hadrianas.- kada niekuomet jos nebijojęs paskutinę akimirką imi... ir išsigąsti...
- O visuomet bijojęs paskutiniajai atėjus imi jos geisti,- pridūrė Endrius Rokas.- O bijoti čia, jaunasis broli, nėra ko. Aš girdėjau jos aidą - ji visai nebaisi. Mirtis - švelni ir gailestinga, priešingai, nei gyvenimas. Tai gyvenimas, Hadrianai, mūsų nė kiek nesigaili.
Endrius Rokas nusižėrė nuo kaktos užkritusių ilgokų plaukų sruogą - virš dešiniojo jo antakio pasima­tė krauju suskretus kirstinė žaizda.
“O Dieve,”- dar pagalvojo Hadrianas.-“Ką gi jie jam turėjo padaryti, kad jis imtų geisti mirties?”
Ir sugaudė tuomet didieji katedros varpai. Vidudienis jau...
- Rodos... viskas,- tarė Endrius Rokas ir užvertė galvą į dangų - vėjas gainiojo pilkus pūkuotus debesiūkščius.
- Viskas...- niūriai pakartojo Hadrianas, nudelbdamas žvilgsnį sau po kojų.
Ūžianti minia susiūbavo ir prasiskyrė į dvi dalis - aikštės viduriu su paauksuota lazda rankose žengė vyriausiasis miesto magistras, juodaskvernis kunigas ir keletas juos saugančių blizgančiais šarvais apsitaisiu­sių kareivių. Tuomet sargybiniai paragino abu nuteistuosius, Endrių Roką ir Hadrianą, keltis ir lipti ant ešafo­to. Žvangindami savo sunkiomis grandinėmis jiedu užlipo. Buvo atvestas ir Damianas. Kaip riterio plėšiko ginklanešys, nors ir išdavikas, Damianas buvo sučiuptas sykiu ir taip pat nuteistas myriop. Tik įkalinę jį buvo atskirai, kad už išdavystę kerštaująs riteris neatimtų jam gyvybės anksčiau, nei bus įvykdytas mirties nuo­sprendis.
Pragaro ugnimi neapykanta apdegino Hadrianą, vėl išvydus savo ginklanešį. Laibas paauglys bernio­kas, ant kurio kaulėto kūno drabužiai karojo lyg ant šakalio padžiauti, dviejų sargybinių vedamas žengė ant ešafoto. Jo drumzlinai mėlynos akys neramiai lakstė sumišusios ir išsigandusios. Iš tikro, pasigailėjimo, o ne neapykantos vertas vaizdas. Bet Hadrianui tarsi savaime smarkiai susigniaužė kumščiai, kraujas plūstelėjo į galvą ir jis visas išraudo. Jis kietai sukando dantis - vos vos įstengė valdytis.
Minia gūdžiai ūžė. Adrian... Damian... Andreas... visi trys gyveno savo paskutinę valandą.
Endrius Rokas pajautė, kaip šaltoko vėjo gūsis bloškė į veidą, prie kaktos prisiplojo užkritę vešlūs balti plaukai. Jis užsimerkė. Dar juto, kaip per kelius linksta jo kojos. Bet žaizdų skausmo nejusti jau, nebe; nei grandinių sunkumo. Tik vėjas į veidą... gaivus laisvės vėjas.
“Skriskim,”- jis šaukė Endrių Roką, ūždamas jo ausyse. Jau tuoj... Dar trupučiukas... Ir jis galės skristi angelo sparnų nešamas... leidęs savo kūnui nukristi sulig paskutiniu jį nukračiusiu priešmirtiniu traukuliu; ir išvargus jo galva bus nusiritus, lyg sunkus laukų akmuo. Jis galės skristi...
Andreas...
Jis išgirdo šaukiant vardą, panašų į jo. Tada vėl atmerkė akis. Endrius Rokas priešais save išvydo ple­vėsuojant juodus skvernus, žibančią paauksuotą lazdą ir boluojantį pergamento ritinį - tai visų teisėjas vyriau­siasis miesto magistras beskaitąs kaltinamąjį aktą bei nuosprendį. Šalia jo stovėjo kunigas, laikąs rankose kry­žių. Jų veidų Endrius Rokas nematė. Tie veidai, bereikšmiai jų siluetai lyg dėmės dūlavo kažkur čia pat, sykiu būdamos labai toli. Ir žodžiai tie, iš pergamento skaitomi nepermaldaujamos lemties atgarsiai, plaukė į tolumą pro Endriaus Roko ausis neišgirsti. Tai, ką jis tuo metu girdėjęs, tebuvo toks pat tolimas aidas.
Andreas... lyg didžiulė, sunki, visa pakeliui traiškanti uola riedėjo į prarają besibaigiąs gyvenimas.
Kažkur toli staugė minia. Andreas... Staugime girdėti tas vardas, toks panašus į jo. Kodėl jie visi staugia?
- Dėl švento Roko!- garsiai ištarė kunigas, kreipdamasis į miną.- Kaip ir kasmet, išsirinkite vieną!
- Kaip ir kasmet!- griausmingų balsu pakartojo vyriausiasis miesto magistras.- Šventojo Roko dieną jūs galite išsirinkti! Kurį jums paleist? Plėšiką riterį?! Ginklanešį?! O gal medžiotoją?!
Lyg žaibas iš juodai apniukusio dangaus būtų trenkęs į patį ešafoto vidurį, nematoma jėga nukraty­damas ir Endrių Roką, ir Hadrianą, ir išdaviką Damianą. Šventas Rokas... Kas per šventas rokas? Tas šventas Rokas, per kurio kasmetinę šventę žmonių valia vienam iš nuteistųjų mirti dovanojama gyvybė.
Viltis! Jos kibirkštis, jei įpūsta, gal būtų galėjusi užsidegti tikra liepsna virš beviltiškumo nuodėgulių. Tik jaunojo riterio Hadriano širdyje ji buvo sutrypta iš karto ir užgesinta. Viltis... didi dorybė. Tik kam ji rei­kalinga, jei tuščia...
- Aš ėjau išvien su velniu,- nuleidęs galvą tyliai tarė Hadrianas Endriui Rokui.- Jis nutiesė man kelią ir vedė juo mane, o aš žengiau taip klusniai ir nuolankiai. Tarnavau jam. Ir Dievas nepasigailės manęs už tai. Nė šventas Rokas... Tave paleis, Endriau... Taip būtų teisingiausia...
Endrius Rokas parodė Hadrianui grandinių apkaustų išgraužtus savo riešus.
- Aš - kankinys. O kankinių juk niekados nesigaili. Juos tik pribaigia, vėliau, galbūt, aprauda. Bet manęs neraudos niekas. Dievas atsiuntė mirtį manęs, o tave ji tikriausiai šį kartą aplenks. Dievas gailestingas mums, nusidėjėliams. Tu tikėk, ir tavęs bus pasigailėta.
- Kalbi kaip kunigas,- atsakė Hadrianas.- Bet tai - tik žodžiai...
Adrian... Endriaus Roko klausa sugavo tą vardą, iš to vientiso minios staugimo atsklidusį.
- Adrian...- pakartojo jis.- Tave, jaunasis broli, jie šaukia. Tave nori paleisti.
Andreas... Aiškiai girdėjo Hadrianas.
- O ne, tai tavo vardą jie šaukia. Andriejų, ne Hadrianą...
- Mano vardas - ne Andriejus. Aš - Endrius Rokas.
- Vis viena,- atsakė Hadrianas.- Endrius, Andrius ar Andriejus... vis viena, tai tavo vardas...
Staiga parklupo ant kelių Damianas. Grąžydamas rankas ir verkdamas jis puolė į kojas vyriausiajam miesto magistrui, kunigui ir netgi sargybiniams. Įkyriu balsu žliumbė, inkštė lyg basliu lupamas šuniūkštis, sakėsi esąs nekaltas ir niekuo dėtas, maldavo juos, maldavo minią pasigailėti jo tokios dar jaunos gyvybės.
Endrius Rokas nusuko akis į šoną. Rodos, turėtų būti graudu. Tas Damianas - visai vaikas dar. Tik En­driui Rokui nevirptelėjo nė viena jo širdies skaidulėlė. Negali būti gaila išdaviko. Tiktai koktu darėsi į jį tokį bežiūrint. O Hadrianas jau nebeištvėrė. Kraujas jo gyslose viro karščiau už dervą katile. Nė grandinės jo nebesulaikė. Žvėriškai įtūžęs basomis, surakintomis kojomis stipriai spyrė Damianui į blauzdas, po to - į šo­ną. Dar kumščiais buvo bepuoląs, tik sargybiniai atgynė, iečių kotais apskaldę abudu. Vaikėzas, rėkė, cypė lyg pjaunamas.
- Niekšas, prakeiktas išdavikas! Amžinai būk prakeiktas!- susiėmęs sargybinio prakirstą antakį Hadria­nas šnypštė pro sukąstus dantis.- Sušildžiau užanty gyvatę... kad vėliau į pačią širdį nuodų suleistų... Būk am­žiams prakeiktas!
Vyriausiasis miesto magistras linktelėjo galva sargybiniams. Tie be žodžių sučiupo besiraičiojantį Da­mianą ir, pakėlę už pažastų, parodė miniai.
- Tai šitą jums paleisti?!- kreipėsi magistras į žmones su neslepiama pašaipa.- Jūs norite šio vaikino? Ginklanešio? Savo riterio išdaviko?
Matydama Damianą, minia kunkuliuote kunkuliavo. Tik niekas nešaukė jo vardo. Visi klaikiai baubė, grūmojo iškeltais kumščiais, gal net supuvusiais griežčiai būtų pradėję svaidytis, jei visų priešaky nebūtų buvę vyriausiojo miesto magistro.
- Mirties, mirties!- visi reikalavo, nė per nago juodymą Damiano nesigailėdami.
Hadrianas lengviau atsikvėpė. Štai šitaip ir reikia.
- Ką gi,- tarė vyriausiasis miesto magistras ryžtingai.- Tebūnie jūsų visų valia! Filipai Barti, gali imtis darbo.
Atsirado budelis. Filipas Bartis. Tai buvo labai jaunas dar vyras, galbūt, metų kaip Hadrianas, galbūt jaunesnis. Jis buvo gigantiško ūgio ir sudėjimo, atrodė, jog turėjo būti baisiausiai nerangus ir gremėzdiškas. Trumpai nukirpti į visas puses styrą jo plaukai buvo taip liepsningai raudoni, jog išrodė tarsi padegti; platus šlakuotas veidas ir pavandenijusios žalios akys neišdavė jokios emocijos. Suakmenėjusios lūpos, bukas žvil­gsnis - jaunasis budelis Filipas Bartis atrodė visiškai šaltakraujis. Ligi pusės nuogas, lydimas dviejų pagal­bininkų, kurie šalia jo išrodė lyg nykštukai, budelis žengė kelis plačius, sunkius žingsnius link ešafoto kala­dės. Sugirgždėjo, lyg sudejavo juodos lentos.
Endrius Rokas sumirksėjo. Pats irgi buvo aukštas ir augalotas. Tik šalia tokio tikro giganto nebesijautė esąs milžinas. Karti šypsena krustelėjo jo lūpų kraštelius. Ūmai jam dilgtelėjo krūtinę lyg kokiu aštriu daiktu. Endrius Rokas prispaudė delną prie savo rando, atsiduso. Geležis... Filipo Barčio rankose blykstelėjo kardo ašmenys: viena ranka jis jį ištraukė ir iškėlęs parodė miniai.
Vienas jo pagalbininkų ant kaladės parito didžiulį moliūgą. Bartis tik tvojo kalaviju ir dvi jo pusės nukrito į skirtingas šalis, palydėtos piktdžiugiškai triukšmingo susirinkusiųjų šurmulio.
Galop budelis davė ženklą. Sargybiniai atitempė prie kaladės Damianą, sakydami:
- Še tau, Barti, pradžiai.
Vaikėzas desperatiškai stengėsi ištrūkti spardydamasis, muistydamasis, net kąsti į šarvuotą sargybinio ranką mėgindamas. Tik nieko nepešė. Tuoj pat buvo parblokštas, parklupdytas, o galva ant kaladės padėta taip, kaip reikia. Tik tuomet jis liovėsi priešinęsis. Smūgis į sprandą šarvuotu kumščiu ar alkūne buvo atėmęs paskutines jo menkas jėgas. Jis klūpojo ramiai, galų gale atidavęs savo esybę į negailestingas piktos lemties rankas. Kunigas iškėlė kryžių ir ėmė melstis už nuodėmingą jo sielą.
“Nekaltas aš, nekaltas...”- kartojo sau Damianas, lyg stengdamasis tuo įtikinti save patį.
Drumzlinomis akimis jis vedžiojo po tą gabalėlį pasaulio, kurį jam dar buvo leista matyti prieš iš jo amžinai pasitraukiant.
Amen...
Žiebė platusis kalavijas. Nuščiuvusi minia krūptelėjo. Galva! Ji nenusirito, o ne. Prireikė dar vieno smūgio. Ir dar vieno, kol Filipas Bartis pagaliau atliko tai, kas jam buvo pavesta.
Siaubas sukaustė Hadrianą. Išblyškęs Endriaus Roko veidas dar labiau perbalo. Per miną nusirito pasi­piktinimo banga.
- Nemokša, nevykėlis!- smerkiantys šauksmai pasipylė ant jaunojo budelio galvos.- Verčiau eitum pjaustyti daržovių!
Net vyriausiasis miesto magistras metė į jį paniekinantį žvilgsnį. Filipo Barčio papūsti skruostai už­kaito.
- Toks laibas buvo kaklas...- suakmenėjęs ištarė Hadrianas; mirtis jam grasė dar siaubingesnė.
- O į mano sprandą jis veikiausiai visai nusilauš kardą,- pritarė Endrius Rokas - o jo sprando būta iš tikro stambaus ir kieto.
Baimė... Jos aštrokas krislelis ir į jo širdį įsmigo. Endrius Rokas pajuto jį, kai prieš akis bolavo begal­vis Damiano kūnas. Besiplečiantis po juo kraujo klanas, tamsiai raudona kiaurymė kakle, o galva jau pamauta ant baslio ir iškelta aukštai, kad matytų visi. Ir geležis... Dabar jau kraujas švietė ant plačiojo Filipo Barčio kardo ašmenų. Visur aplink... tik kraujas...
Klaiki šitokia mirtis. Tokios jos galima netgi išsigąsti. Endrius Rokas, juto visa širdimi, jo ne taip jis norėjęs išeiti. Nemokša budelis, kraujo ištroškusi minia - kodėl mirtis turinti ateiti būtent tokiu kokčiu pavi­dalu?
Bet kelio atgal nebebuvo. Ir niekas jau nebepriklausė nuo jo valios. Po Damiano eilė buvo jam. Nes Hadrianą paleis - anas dar galėtų gyventi. O jis - vis viena jau pasiruošęs.
Endrius Rokas tylėdamas linktelėjo Hadrianui ir žengė žingsnelį priekin. Tikėjosi išsilenkti sargybinių, bet jie vis tiek sugriebė jo pečius savo sunkiomis, kietomis letenomis. Endrius Rokas atsiduso. Pajuto, kaip jį šiurkščiai stumtelėjo beveik ant paties ešafoto krašto.
Andreas...
Šalia taip pat atsidūrė ir Hadrianas. Tyčiodamiesi sargybiniai jam ant pečių užmetė jo prabangų, tam­siai raudoną apsiaustą - vienintelį išlikusį ženklą, liudijantį jį esant riterį. To gražaus, auksu išsiuvinėto ap­siausto sunki medžiaga dabar slėgte slėgė Hadriano pečius. O kraujo raudonumo spalva tiesiog rėkte rėkė - štai jis, plėšikas riteris, žiauriausias iš visų niekšų.
Adrian...
Šimtai veidų... Įraudusių iš neapykantos, pilkų iš abejingumo, išbalusių iš siaubo. Šimtai porų akių, tarsi durklai įbestų...
- Štai liko du!- sušuko vyriausiasis miesto magistras.- Tad kurį pageidaujate matyti paleistą?! Plėšiką riterį Hadrianą?! Ar medžiotoją Andriejų?! Dėl švento Roko...
Endrius Rokas pamaldžiai nuleido galvą. Dėl švento Roko, dėl Dievo malonės... Krauju pasruvusių jo akių lėliukės klajojo po minią. Dešimčių dešimtys, šimtai... Visi jie tebegeidė mirties. Tebūnie tai jo mirtis...
Andreas... Andreas... Andreas... Gaudė niūriai, it pragaro varpai. Visi lyg vienu balsu kartojo tą vardą, tokį panašų į jo. Andreas...
- Tebūnie jūsų valia!- paskelbė vyriausiasis miesto magistras.- Tebūnie Andriejus!
Ūmai trejetas Endrių roką laikiusiųjų sargybinių vieningas per žingsnelį nuo jo atsitraukė.
- Gali eiti, tu laisvas,-tepasakė jam.
Sutrikęs Endrius Rokas keistu žvilgsniu apsidairė aplinkui - sargybiniai, stūgaujanti minia,  besiplaiks­tantys kunigo ir magistro skvernai, budelis ir Hadrianas - visa ėmė tarsi ratu suktis. Keistas kvaitulys apėmė Endrių Roką. Jis parklupo ir gilus atodūsis prasiveržė iš jo krūtinės.
Jį paleido. Kodėl? Už ką? Dabar, užuot pasibaigęs, jo kentėjimas nesiliaus. Tos dešimčių dešimtys ir šimtai mirties geidžiančiųjų... Kodėl nė vienas nesugebėjo pasigailėti jo sužalotos sielos ir kūno? Užuot iš tik­ro išlaisvintas, jis buvo pasmerktas kentėti toliau. Mirties aidas, tas amžinybės šauklys... ką tik jis buvo girdė­ti taip aiškiai. Kodėl gi jo dabar nebesigirdi?
Vyriausiasis miesto magistras su savo paauksuota lazda priėjo prie Endriaus Roko.
- Tu laisvas, Andriejau,- tarė jam.- Tave paleido šventojo Roko garbei.
Endrius Rokas pakėlė galvą.
- Aš ne Andriejus,- atsakė šaltai.- Endrius Rokas yra mano vardas.
Magistras dar labiau suraukė gilių raukšlių išvagotą kaktą.
- Rokas?- paklausė nustebęs.
- Endrius Rokas...
Žili kunigo antakiai kilstelėjo - lyg tas paprastas vardas būtų jį kuo nors ypatingai nustebinęs.
- Rokas...- pakartojo kažkaip susimąstęs kunigas.- Tai lyg ženklas koks... Rokas... ir šventas Rokas... Kažkoks, matyt, likimas... Kelk!- jis sušuko Endriui Rokui.- Kelk ir pagarbink Dievą! Ir melskis šventajam Rokui! Dėkok už savo gyvenimą ir laisvę! Dėkok už pasigailėjimą!
Endrius Rokas sumirkčiojo krauju užpiltomis akimis, bejėgiškai atlošė galvą. Gyvenimas...? Virš savęs jis regėjo tik dangų, užklotą storo, vientiso, juodai pilko debesies, kybančio, rodos, taip žemai. Laisvė...? Tą akimirką jis kaip niekad skaudžiai juto savo žaizdų gyvuonį. Bukas skausmas slėgė jį kaip ir tų jį tebekaus­tančių grandinių geležis. Ta geležis... Ar liausis kuomet jį kankinti?
“Dieve... teateinie tavo karalystė...”- įvairiausių maldų žodžiai vartėsi ir pynėsi jo mintyse.- “Melsk už mus nusidėjėlius... šventoji Marija... dabar ir mūsų mirties valandą... šventasis Rokai... pasigailėkite mano kentėjimo... ir amžinoji šviesa tešviečia...”
- Kelkis ir eik... Tu laisvas... medžiotojau...- visi jam kartojo.
Andreas... Andreas... Vadino jį tiktai tuo vardu.
Dar šiek tiek jėgų Endriui Rokui buvo likę. Anksčiau jis buvo stiprus - medžiotojas... riteris.... Jis vis dėlto atsikėlė. Vienas sargybinių jam padėjo. Kitas draugiškai palytėjo jo petį.
- Eikim,- ištarė.- Nuimsim tau grandines, galėsi nusipraust, žaizdas susitvarstyt.
Endriaus Roko akyse šoktelėjo kibirkštys. Dar prieš akimirką... anie buvo jo priešai. Ir tuomet jo žvilgsnis užkliuvo už Hadriano. Endriaus Roko sąmonėje lyg paveikslas stojo tas vaizdas - žinojo matąs jį paskutinįsyk. Plikai nukirpta galva kovingai palenkta, o platūs pečiai stipriai prilaikomi sargybinių, juodos akys primerktos su įtūžiu ir net veidas įraudęs, dantys žvėriškai iššiepti - plėšikas riteris Hadrianas pasitinkąs mirtį - kaip priešą. Jo riteriška drąsa ir plėšikiškas įžūlumas sugrįžo - nevalia parodyti jiems baimės, net jeigu ir jauti ją, ir niekas neturi žinoti tavo skausmo.
- Aš einu į pragarą!- suriko Hadrianas, kad visi išgirstų.- Bet aš nedegsiu, aš deginsiu! Aš nusitempsiu paskui save visus, kurie taip troško mane tenai nusiųsti. Štai - jis jau pirmas,- jis parodė į tysantį Damiano lavoną.- O jūs džiaukitės, kai taškysitės mano krauju ir į skutelius plėšysite mano kūno liekanas, džiaukitės dėl riterio Hadriano mirties!
Adrian... Tai neapykanta...
Jį parklupdė priešais kaladę, kuri buvo aptėkšta prieš tai kritusio Damiano krauju. Šalia su kalaviju atsistojo Filipas bartis. Metęs į jį piktą žvilgsnį, Hadrianas pasigręžė į kunigą, kuris jau rengėsi už jį sukalbėti paskutinę maldą.
- Eik šalin, juodaskverni!- šiurkščiai rėžė jam Hadrianas.- Tavo maldos man nereikalingos. Tavo Die­vui manęs niekada nereikėjo, nereikia ir dabar. Visvien riteris Hadrianas eina į pragarą...
Endrius Rokas stumtelėjo į šalį sargybinius.
- Luktelėkit,- paprašė jis jų.- Minutėlę... Aš noriu... Atsisveikint su broliu...
Jį praleido. Žengęs žingsnį Endrius Rokas atsidūrė šalia Hadriano. Klūpėdamas jaunasis riteris padavė jam ranką ir stipriai paspaudė - tą akimirką nuo jo veido buvo dingęs visas įniršis.
- Ačiū tau... už draugystę... mano broli...- tarė Hadrianas.
Endrius Rokas linktelėjo.
- Tu irgi man brolis...- atsakė.
Hadrianas ištiesė ranką ir delnu palytėjo kaladės viršų. Džiūstąs kraujas prilipo prie jo pirštų. Ir jau­nuolio ranka sudrebėjo.
Jis pajuto, kaip Endrius Rokas palietė jo petį.
- Būk narsus, broli...- tai ištaręs jis visai nejučia kietai suleido pirštus į minkštą Hadriano apsiausto medžiagą.
Raudona... lyg besileidžianti saulė... lyg šviežias kraujas... Raudona pliūptelėjo į Endriaus Roko akis.
”Dabar... arba Hadrianas...”- prasiveržė balsas iš jo pasąmonės.-“Dabar... arba dar ilgai nesiliausi ken­tėjęs...”
Staiga Endrius Rokas truktelėjo Hadriano apsiaustą ir apsigobė juo savo pečius.
- Aš - riteris!- sušuko garsiai.- aš tas prakeiktas riteris! Ne jis... Tai tas medžiotojas, kurį visi norėjote regėti paleistą!
Endrius Rokas žiūrėjo į dangų. Jis nematė nustebusių daugybės priblokštų žvilgsnių. Endrius rokas iškėlė viršun grandine sukaustytas rankas, didžiules lyg lokio letenos. Jis - riteris! O Hadrianas tebūnie medžiotojas.
- Ką čia kalbi?!- vyriausiasis miesto magistras nukreipė į Endrių Roką savo paauksuotą lazdą.
Tas nusišypsojo pamėkliška šypsena.
- Ne tą paleidot,- drąsiai tarė visiems ir, grybštelėjęs Hadrianą už alkūnės, privertė atsikelti.- Štai jūsų medžiotojas! Aš - tas prakeiktas riteris!
- Ne, ne...!- sušuko Hadrianas ir užsidengė rankomis veidą - tas Endrius Rokas veikiausiai pamišo.
Magistro veidas buvo rimtas ir rūstus.
- Ko reikia tau, Rokai Andriejau?- kreipėsi jis valdingai.
- Paleiskit jį,- atsakė Endrius Rokas, stumtelėdamas Hadrianą.- Taip bus teisinga. Jis - tik medžioto­jas. Norėjo būti plėšiku riteriu, tik nelabai jam pavyko. Va, kam pavyko,- Endrius Rokas pliku kulnu bakste­lėjo gulintį Damiano kūną.- Vaikėzas mirė kaip plėšiko riterio ginklanešys ir išdavikas. Tik išdavė jis visai netikrą riterį. Pasakyk jiems tisą, Hadrianai!
Jaunuolis iš pradžių sumišo, bet ne - jis privalėjo būti stiprus, jis - riteris, o bando jį apšaukt medžio­toju.
- Netiesa!- jis bandė šūktelėti, tik niekas jo neišgirdo, nes Endrius Rokas jį perrėkė.
- Aš - riteris! Aš - prakeiktas riteris! Mane galabykit, o jaunąjį medžiotoją leiskit.
- Kaip įrodysi?- paklausė rūsčiai vyriausiasis miesto magistras.
-Ogi... riterio garbės žodis!-Endrius Rokas kartokai šyptelėjo.
Minia aikštėje tiesiog šėlo. Visi vienas per kitą klykė tą vardą...
Andreas...
- Tave paleido,- ramesniu tonu kreipėsi magistras.- Nejau nenori gyventi?
Endrius Rokas stengėsi tvirtai laikyti galvą. Iš baisaus skausmo sukandęs dantis, jis nusiplėšė nuo savęs marškinių draiskalus. Tokia daugybė siaubingų žaizdų; nudrėskus prilipusį skarmalą kai kurios jų, vėl šviežiai atvertos, apsipylė krauju. Vietomis juodavo apdeginta oda. Endriaus Roko kūnas išrodė tarsi laukinių žvėrių apgraužtas.
Kryžių laikanti kunigo ranka sudrebėjo ir jis instinktyviai persižegnojo. Sargybiniai nusigręžė, net Hadrianas sumirksėjo ir nudūrė žvilgsnį žemyn. Niaurus šešėlis perbėgo vyriausiojo miesto magistro veidu. Visiems jiems akimirką pasivaideno deglų apšviestas niūrus požemis ir įkaitintos siaubingiausių kankinimo įrankių geležtės, negailestingai traiškančios ar gyvą mėsą plėšiančios iš to riterio ar medžiotojo Endriaus Ro­ko kūno, smerkdamos jį lėtai ir be galo skausmingai mirčiai.
“Matyt, jis vis dėlto tikrai riteris,”- pamanė vyriausiasis miesto magistras.- “Nes velniškai stiprus yra, jei mirštąs nuo tokių siaubingų žaizdų dar geba vilkti kojas.”
- Tu nori, kad greita mirtis nutrauktų tavo kančias,- tarė jis Endriui Rokui.- Nori mirti vietoje Had­riano. Gerai, tebūnie kaip nori. Bet žinoki, Rokai Andriejau... kelias atgal neįmanomas!
- Tebūnie...- atsakė Endrius Rokas.- Aš jau nebeturiu kur eiti atgal.
Šaltas ryžtas jo veide ir visoje kadaise galingoje povyzoje. Kiek beišsenkančios jėgos ir grandinės ilgis leido, jis ištiesė ranką, tarsi laimindamas Hadrianą.
- Eik...- ištarė jis.- Ir pelnyk kitokią garbę. Verčiau medžiotojas būk, nei plėšikas riteris ant ešafoto. Tu juk norėjai būti kitoks... tad eik su Dievu, jaunasis mano broli...
- Nedaryk to!- Hadrianas skausmingai sušuko; jam buvo sunku, kaip niekada: ne dėl tos prakeiktos garbės, bet dėl to, kad pasijuto toks nevertas pažinoti tą kilnų kankinį, kuris už akimirkos paaukos gyvybę už jį - tokį žiaurų niekšą.
Endrius Rokas nusigręžė. Dabar susimąstęs žvelgė į kaladę - savo paskutinį priegalvį.
Čia sargybiniai vėl užlaužė rankas Hadrianui.
- Veskit iš čia tą medžiotoją,- paliepė magistras.- Paskui prisekit prie gėdos stulpo ir teatskaito jam penkiasdešimt rykščių už plėšikavimą. Paskui tegu paleidžia... dėl švento Roko...
Lyg antras iš eilės, lyg kūjo smūgis Hadrianui... čia Endrius Rokas... o jį nuplaks kaip vagį, kaip men­ką nusikaltėlį... rykštėm ar rimbais... prie gėdos stulpo. Jis stipriai bloškė nuo savęs vieną sargybinį, tačiau ki­ti jį vis viena suraitė ir nutempė šalin. Jis priešinosi, kaip įmanydamas, dar šaukė kažką, tik niekas jau nebe­girdėjo ką.
Endriui Rokui susigniaužė kumščiai. Išdavystės kartėlis užliejo jo širdį. Jis atgręžė į magistrą sielą ve­riantį žvilgsnį.
- Turėjot jį paleisti!
Rūstusis teisėjas piktdžiugiškai šyptelėjo.
- Galės sau eiti... tik už plėšikavimą lai atsiima savo. Tegu riteris tu... Bet jis visvien plėšikas.
Tarsi šventasis Rokas būtų buvęs staiga užmirštas - ir Endrius Rokas staiga suvokė, jog Hadriano pasi­gailėti niekas nė neketino - jį dar ilgai ir žiauriai kankins, nes vieno jo gyvybė negali numalšinti visuotinio mirties ir kraujo troškulio.
- Prakeikti kraugeriai!- sušuko Endrius Rokas. Ir lyg ietimi pervertas žvėris puolė vyriausiąjį miesto magistrą.
Sargybiniai reagavo žaibiškai. Šį kartą Endriui Rokui daug nereikėjo, kad keli stiprūs smūgiai visai pri­baigtų vos vos rusenusius jo jėgų likučius. Jau pargriuvusiam... dar pora spyrių į veidą... jis apsipylė krauju. O magistras šaltai palingavo galva.
- Kelio atgal nėra, Rokai Andriejau. Pasirinkai pats...
Pasigailėjimas... nėra, nėra, nėra... Teisingumas... nėra. Tos skaudžios mintys gėlė temstantį Endriaus Roko protą. Nėra... tik lemtis... Tiktai žiauri, pikta lemtis... Ir Dievas nugręžia savo veidą.
- Kažkoks negeras ženklas...- ištarė kunigas.- Tas Rokas... per šventą Roką...
Tas kunigas, magistras, sargybiniai - visi paniurusiom akim susižvalgė vienas į kitą. Savo paties krau­ju springstąs Endrius Rokas draugiškai pažvelgė į budelį.
- Tu pasistenk, bičiuli... vienu kirčiu... iš karto... gerai?
Filipas Bartis santūriai linktelėjo. Jis rimtai pasistengs, ir Endrius Rokas tą žinojo. Jis nušliaužė prie kaladės ir narsiai padėjo ant jos savo išvargusią galvą. Jis mokės numirti išdidžiai, kaip riteris. Tekrinta jo kraujas ant visų jį praliejusiųjų sąžinės, ir už Hadrianą taip pat. Kraujas... kraujas visur... Endrius Rokas jautė jo glitumą po savo kakta; išblyškęs jo veidas ir balta barzda bus kruvini, kuomet jo jau nukirstą galvą pakels ir parodys tai nirštančiai miniai.
Andreas... Negalėjo liautis skambėjęs tas vardas. Andreas...
- O jis vis dėlto buvo tikras riteris...- gedulingai jie visi suošė.
Skambėjo paskutinė malda. Priimki, Viešpatie, šią sielą nuodėmingą... Teateinie jam tavo karalystė... Melski už jį, šventasis Rokai...
”Aš... aš čia... dabar... ir... tuoj... aš... riteris... Endrius... Andrius... Andriejus... Rokas... krentu... o, Dieve... nenusigręžk tik... ir leisk man... man... tavo šviesųjį veidą regėti... tuoj... jau... dabar...”
Mirties angelo sparnai juodi. Jie amžiams uždengs šio kankinio akis. Tuoj... Jau... Dar paskutinę aki­mirką Endrius Rokas norėjo regėti dangų. Bet akies krašteliu matė tik juodas ešafoto lentas. Dar juodesnis ant jų tarsi sustingęs šešėlis virš jo sprando iškelto plačiojo budelio kalavijo. Kodėl taip ilgai delsia?
...
*    *    *
Akmuo... nuo grindinio pakeltas mažutis akmenukas, sugniaužtas riterio delne. Ir jis... pats toks - kaip tas akmuo. Sunkas šiai žemei, lyg akmuo...
Kas jis? Riteris... Andriejus... Galbūt. Juk tas vardas toks panašus į jo. Andriejus... Andrius... Endrius... Rokas... Lyg šventas Rokas... Dar stipriau jis sugniaužė delne akmenį. Taip lemta... tikriausiai.
Kitoje rankoje jis laikė kardą. Štai geležis - jie visuomet laikydavosi drauge. Ilgasis riterio kardas - tai dviašmenė visa kertanti geležtė. Sėdėjo šypsodamasi ant jos mirtis. Žvelgė riteris į nuolatinę savo palydovę geležį ir juto, kad mirtis, taip arti šalia jo buvusi, nepasigailėjoj jo, bet apgavo, eilinį kartą paversdama jį savo įrankiu. Anuomet jis girdėjo jos aidą, o dabar žaizdų išėstas jo kūnas jau užsitraukė tuo nejautriu randų au­diniu - jis ir vėl stiprus, ir vėl su geležimi stoja petys petin.
Kur nors... juk turi būti pasigailėjimas... tik to nėra... tiktai lemtis. O riteriui ji pikta.
Pavakarinį miestą užklojo debesys. Lyti pradės anksčiau, nei sutems. Riteris užsikišo kardą už juostos ir prisėdo ant gatvės šulinio rentinio. Pažvelgė žemyn. Tamsiame vandenyje regėjo veidą - tai buvo jo, riterio Andriejaus atvaizdas. Net sumirksėjo stebėdamasis, kaip galima visiškai pakeisti išvaizdą barzdaskučio skus­tuvu ar kirpėjo žirklėmis. Jis matė savo stiprius žandikaulius ir kiek įlinkusius skrustus - jų jau nedengė toji balta, nelyginant žila barzda; šviesūs plaukai trumpai nukirpti atrodė lyg ražienų laukas, į kaktą įsikirtusios dvi gilios raukšlės ir keletas randų - jis kitoks, nei buvo anksčiau. Tik akys, tos užgriuvusios, pasruvusiais krauju baltymais akys buvo tokios pačios. Kas jis? Dar sykį to paties save klausė. Andriejus...? Andrius... Endrius... Rokas... Lyg šventas Rokas...
Ūmai jo atvaizdas vandenyje suraibuliavo - pradėjo lyti. Riteris pakilo nuo šulinio rentinio ir, aukštai iškėlęs galvą, pažvelgė į dangų. Pasijuto saujoje tebelaikąs tą mažą akmenuką. Atgniaužė delną ir tas iškritęs nuriedėjo ant gatvės grindinio.
O lietus krito, krito, krito... Smulkučiai švelnūs lašeliai leidosi ant tamsiai raudonu prabangiu apsiaustu apgobtų riterio pečių, ant randuoto jo veido, ant šviesių, lyg ką tik iškritęs sniegas plaukų ir ant kietų, šiurkš­čių į priekį ištiestų delnų.
Netrukus juoda sutemų skraiste miesto gatves ir mūrus apgaubė vakaras.