Kamuolys

Švelni oda. Kvepia. Tvirčiau suspaudžiu rusvą kamuolį. Sunkus. Apsidairau aplink. Lyžteliu. Mano. Matau kaip jis susiūtas, tobulas. Vienodi tarpai tarp siūlių, akys bėga lygiu paviršiumi, pirštų galai kaista. Kamuolys sukasi, sukasi. Skrieja į viršų. Pagaunu. Tvirtai laikau glėby. Širdis lyg kamuoly. Antrąkart išmetu. Trečiąkart. Sunkiai alsuoju. Vos vos pagavau griūdamas. Atrodo, kad mirštu. Gulėdamas įremiu dantis į kamuolį. Pajuntu odos kvapą. Sudraskyčiau. Jis mane išvargina. Einu namo. Ir kamuolį nešuosi, pasikišęs po pažąstim. Galvoju, kaip pirmąkart jį pamačiau. Vitrinoje. Tarp kitų kamuolių. Taupiau jam tris mėnesius, o paskui bijojau pirkti. Kažkodėl buvo gėda.

Vis žvilgteliu į kamuolį. Aš taip atsargiai su juo žaidžiu. Aš su juo žaidžiau dar tada, kai jis tebestovėjo vitrinoje. Sapnuose. Bet tada dar nežinojau, kaip tai būna, kai uodi jo odos kvapą ir suki tarp pirštų.

Jo visai dar nereikėjo pūsti. Mūsų dviračiui irgi nereikia pūsti padangų. Bet tėvas pučia. Girdžiu rytais. Įkišu adatėlę. Spusteliu. Vienąkart. Garsas duslus, bet malonus. Juntu savo rankų galią. Po penkių minučių pavargęs lošteliu. Mano.

Labai bijau duoti kamuolį kitiems. Bet duodu. Geriausiam draugui irgi. Kartą, jo mušamas kamuolys atšoko nuo sienos man į nosį. Plūstelėjo kraujas. Aš neverkiau. Negaliu verkti, juk jau pats pripūčiau kamuolį. Ir galėčiau pripūsti bet kokį kamuolį.

Sulaikau kvėpavimą. Grįžo. Mūsų dviratis gergždžia. Aš visada girdžiu, kai tėvas grįžta ir su trenksmu numeta jį į kampą. Tam kampe jau nusilupę dažai. Ne šįvakar. Rytoj pasakysiu. Kamuoly žiojėja skylė, jis subliuškęs. Visai dar naujas. Man sakė, kad negalima spardyti. Žiūriu į kamuolį. Mane pastatys į kampą. Bet jau ramu, tik neina užmigti. Paryčiais tėvas pučia padangas. Stipriai sugniaužiu kumščius ir susiriečiu į kamuoliuką.