Sėdžiu, mąstau. Vėl sėdžiu, dar daugiau mąstau...
Sėdžiu prie Galeros, matau kaip pluša žmonės.
Remontuoja meno inkubatorių. Džiugu.
Ir dar sako nemokamai dirba!
Stengias meno labui, viskas bus autentiška,
mat dar ir su senais įrankiais galanda viską.
Bei nekvaili, pašnekėt irgi geba.
Girdėjau kaip rėkė vienas apkibęs dulkėm
meno džiumbras: „Čerpės irgi labai svarbu! „
Matyt sako- žino. Patikėsiu.
* * *
Tiek ten įdomių dalykų ir minčių prižvejoji..!
Atėjo juodas katinas prie pat ir sakau:
„Eik iš čia, nelaimes neši“, tai prizūlina prie manęs
bobulka ir sako: „Pats tu nelaimes neši, čia mūsų katinas.
O jei dar turėsi juodą šunį bei juodą avį, tai pinigai kris iš lietaus! „
Ir kad pradėjo skėsčiot rankom į dangų...
* * *
Nenuobodus ten gyvenimas, pasimenėt galima.
Bohemos atstovai atstovauja menui, jie lyg jo tiekėjai,
o gamintojas to meno tarsi kitas pasaulis,
kuriame ir gimsta visos šios grožybės.
O išeinant iš ten tave išlydi metalinis paukštis,
kuris plasnoja virš Vilnelės, kai papučia vėjas.
Deja kankinas jis ten jau ilgai, niekaip nenuskrenda,
mat virvutės bando pažaboti jo laisvę...
*All rights reserved. Authentic story based by Užupis*