rūko skersgatvyje neaušta rytas
ir liūdi bevardis žibintas
primerkęs vieną akį
jis su praeiviais dalinasi
savo vienatvėmis
ten išnyksta laikas
ir vėl atsiranda
ir dūžta vėl
iliuzijos praeivio
ant gatvės grindinio
kuriuo mano karalius
keliauja
toks išdidus
- - - - - - - -
ir beviltiškai nuogas