Užkulisiai

Aš tik mažas dievų sumeluotas žmogus
Su trim viltim ir vienu paprastu gyvenimu
Dykumoje nebyliai užmetu tinklus
Priplaukę žuvys klausia: galima/negalima?

Aš tragikomiškas viduramžių artistas
Ir mano kaukė darosi didesnė už mane
Gražus kaip Apolonas, šlubas kaip Hefaistas
Dididngas soste ir akis nudelbęs kelyje

Siuvaus iš nuodėmių netobulą gyvenimą
Žaizdom užlopiau atiminties skyles
Drabužis gan nepatogus ir kartais žemina
Per trumpas, kad pridengtų intymias vietas

Mane mylėjo. Aš tada meldžiausi
Ir šventyklas plėšiau, kai meldėsi kiti
Didingą rūmą iš stabų stačiausi
Ir sienas pastačiau, kad nematytų Alkani

Per greit sugriuvo rūmai šlubo Apolono
Pritrūkę vieno stabo (žmonės jį vadino meile)
Aš netekau svajonės, tu - valdovo
Tave bučiuos dangus, mane - vien peiliai

O iš tiesų buvau tik mažas kenčiantis žmogus
Su trim viltim ir vienu prarastu gyvenimu
Dykumoje nebyliai užmečiau tinklus
Ir atsakiau žuvims: šį kartą galima.