Visjavio lėktuvas

Jaunystėje lankiau šokių būrelį ir sykį skambinau bažnyčios varpais. Neretai naktis leisdavau apleistuose Rakeinos barakuose ar buvusiuose miestelio pašto rūmuose, kur dabartyje - tik griuvėsiai. Gyvenau skurdžiai, nebuvau ir minties aristokratas. Per visą gyvenimą tik du „Skapiškių varpų“ tomus teperskaitęs esu. Nežinau ir ką mano vardas reiškiąs. Vieni, piktu sarkazmu dėbdami, aiškina jo reikšmę kaip „vilkus gaudantis“, o dar piktesni liežuviai ir kaip „vilkų gaudomas“. Kiti bei treti nebedaug į šalį tenueina, bet aš norėčiau sutikti jau geriau su jų mintimi, „viltį gaudo“. Matyt, kad tai ir reiškiąs mano vardas - visad griebdavaus kokio pagalio, kai kristi reikėjo. Taip ir už šieno laikytis išmokau, ir už stulpų, ir už apykaklių, ir už šiaudinių stogų. Ne sykį lipęs ant stogo, kopėčias apvertęs likdavau. Pakabodavau, ale žvaigždės, kur viršumoj švyti, mane įkvėpdavo vis dėlto pasiekti savąją viršūnę. Aš susiimdavau, kaip sakoma, susikaupdavau ir jau po akimirkos galėjau ranka dangų stumdyti. Tiesa, ir ant žolės ne kartą gulėti likdavau. Tik nė kiek stumdyti debesų tai netrukdo, jūs žinokitės sau.
Tai tokia ir buvo ta mano jaunystė. Atsistoji, būdavo, ant plento krašto ir lauki kokio purvino sunkvežimio, į miestą važiuojančio. O ko tau į miestą? O tu ir pats, būdavo, nežinai. Sykiais ir į medžius, industrijos apsuptus, iš dulkių švarų orą beverčiančius, pasižiūrėti buvo gera priežastis. Nedažnai tokia pramoga pasitaikydavo. Dirbti, ravėti, arti, kasti reikia. O aš dar ir šokau.
Taigi, aš esu Vilgaudas Aviežis. Ponai ir ponios, man be galo malonu susipažinti. Galit vadinti mane bet kaip. Pradedant “daržovė” ir baigiant “šūdžius”. Nes tai nėra svarbu.
Nes Vilgaudui Aviežiui nėra svarbu. Jo siela danguj, jo kūnas žemėj. Jis vaikšto neapšviestais koridoriais ir murma sau ir kitiems po nosimi:
- Visi mes kada nors mirsime.
Užsipuola, būna, ir murma – greitai, vos besuprantamai:
- Visi mes kada nors mirsime. Visi mes kada nors mirsime.
Taip sakydavo Vilgaudas Aviežis.

Mudviem su Gryčiumi atsibodo kvailioti ir mes likome, kaip sykį sąmojingai išsireiškė iš už žydrojo ekrano vienas iš pažiūros inteligentiškas ponas, - likome tylėdami įnirtingai sėdėti. Užmiršome Vilgaudą Aviežį ir likome sėdėti.
- Pažaiskime žaidimą, - sako Gryčius.
Lec plėj, maždaug.
Aš tyliu. Laukiu, kol paaiškins, kokį žaidimą omeny turi. Ar aš kvailas, kad taip beatodairiškai leisčiausi į įtartinas ir pavojingas avantiūras? Gal ir kvailas, bet tik ne dabar!
- Žaidi, ar ne? – klausia. – Sugalvoji žmogus žodį. Anglų kalba, - patikslina, - ir paverti jį lietuvišku. Na, panašiai kaip “menedžeris” ar kažkas tokio. O priešininkas turi pasakyti to žodžio reikšmę ar atitikmenį lietuvių kalboje. Anderstud?
- Ja, zer gut, – linkteliu.
- Aš pradedu. Jei atspėji, kitą žodį galvoji tu. Taigi, - galvoja Gryčius, mąsto. – “Posibilus”!
- “Galimas”. Hm. “Anksatis”!
- Ką?! – sutrinka Gryčius. – “Ank-sa-tis”?
- Aha, - sakau.
- Dieve mano... Neįsivaizduoju... Gerai, pasiduodu, - neišlaiko.
- Taigi “anxiety”, kurs yra “nerimas, baimė”.
- Vaje! Na tu ir sugalvojai čia. Varyk toliau.
- Hm... – galvoju, o sugalvojęs ir rėžiu: - “Meltintas”!
- Čia gal... “lydytas” koks?
- Richtig, - ir laukiu.
- Aha, taip... “Laderiai”.
- “Kopėčios”, - jau ir nuobodu darosi. – “Lakrimandyti estina, bet nona plorandyti”!
- K-ką?! Aš sakiau angliškai!
- Tai, kad nuobodu.
- Dieve mano! Tai jeigu aš paklausiu tavęs, kas yr “erfolgreichiškas” ar ten... “volioras”, ar... “hako otoko”, ar dar kas, tai kas bus tada?! Ar žinai nors vieną, ką?
- “Sėkmingas” vokiškai, “vagis” prancūziškai ir “žmogus-dėžė” japoniškai, Kobas Abė, - mintyse tariu pats sau, o Gryčiui pasiūlau: - Einam namo?
- Einam. Dieve! Graikiškai jis man varo!
- Lotyniškai. Nurimk, Gry, viskas tvarkoj, aš nenorėjau.

Išsidrėbėm su Gryčiumi ant sofos  pas jį namuose.
Guliu ir galvoju apie vasarą. Net tiksliau ne apie vasarą, kaip tokią, bet apie būtas vasaras. Žodžiu, prisiminimus apmąstau. Guliu taip ir mąstau. Ir pasikalbėti knieti su kuo nors. O pats ne ką ir papasakoti turiu. Jokio praeities peripetijomis perpinto peizažo neįstengiau prisiminti per visas būtas vasaras. Na, o Gryčius, galvoju, tai veikiai turi kažką tokio giliai mintyse pasidėjęs. Kur nors giliai, tokiuose minties apkasuose, - paleisi bombą tiksliai – susprogdinsi, o jei ne – ką gi, ir tikėtis nebetikslinga. Taip guliu ir galvoju sau. Na, tarkim, pasakys jis kokį velnią ten apie tai, kaip sykį močiutė atnešė kisieliaus, o ten buvo iš tikro ne tik kad ne kisielius, bet dar ir ne vien tas kisielius, o, tarkim, musė kokia ar dvi įstrigusios jame, tiksliau ne jame, o tame, kas vietoje jo. Žodžiu, gausis, kad pokalbis po to pasakojimo ir nutrūks, nes neturiu, ką atsakyti. O pasikalbėti tai knieti, nors tu ką.
Atsargiai taip sakau Gryčiui:
- Atsimeni?..
- Ką atsimenu? – delikačiai į klausimą klausimu atsako Gry.
- Atsimeni, – palinguoju galva.
Velniava gaunasi, pamaniau.
- Naktis ant nosies, - sako man Gry po trumpos tylos.
- Plaukai ant akių – nematau, - atrėžiu.
Velniava, pamaniau, gaunasi.
- Tai, sakai, miegot laikas? Ką gi. Tad buenos nočės, bambino, ar kaip ten! – tariu aš Gryčiui, palaukiu, kol jis atsisuks į mane ir, pavaizdavęs kaubojų, užsitempiantį skrybėlę ant akių, stipriai stipriai užsimerkiu. Nes miegas yra išeitis. Nes Vilgaudui Aviežiui nėra svarbu.

Tik pabudęs, griebiau už vąškaro ir puoliau į vonios kambarį. Pasruvęs vandeniu, išlėkiau į koridorių. Galiausiai nuo sprąsties pasigriebiau velniaižin iš kur ten atsiradusį rankšluostį.
Kiaušinienė buvo apibarstyta kaip niekad tiksliu kiekiu “Vegetos” prieskonių.
Dar po akimirkos visas kęžtantis, tačiau sotus, išėjau iš virtuvės ir brązgėdamas grįžau į savo kambarį.

Nierušis maukė alų, o aš neturėjau kantrybės. Kai atsikėlęs nuo asfalto, įėjau į maisto prekių parduotuvę, už savęs išgirdau jo graudų, užkimusį šūksnį, kuris reiškė, kad jei aš kartais sukrapštysiu porą atliekamų litų, tai tepadeda man Dievas, su parduotuvės administratorium už parankės bešokdamas, išsirinkti ir išnešti laukan bent vieną butelį alaus. Na, ir Nierušiui, reiškias, suvartojimui atiduoti. O jei finansai leis, tai lai ir daugiau butelių palieka apsnigtus parduotuvės šaldytuvus.
Nusileidau laiptais žemyn, nė neketindamas vykdyti jo noro. Lai geria, kiek nori ir kur nori, bet į mane jis nekvėpuos tais, kaip liaudis mėgsta reikštis, “šviesaus rytojaus pranašų” kvapeliais, galvijas.
Grįžtu su niekuo ir negera širdy.
- Na? – klausiu  Nierušiaus.
- Nieko, - atsako. – Sėdžiu ir tyliai, paslapčia, taip sakant, rezgu pabėgimo iš mūs Žemės planą.
- Tas pagirtina, - tariu. – O „žemės“ ar „Žemės“?
Jis maukia alų, tą, kur turėjosi iš ankščiau, o aš vis dar noriu kur nors eiti. Atsistoju, pritupiu, pašokinėju, pabėgėju dešimt metrų pirmyn, dešimt metrų atgal, pritupiu, pašoku, atsisėdu, pašoku, pritupiu.
- Neklauso, - sakau, - kojos.
- Manau, čia ta situacija, kai vertėtų išradinėti, taip sakant, dviratį.
- Nierka, - sakau aš jam švelniai, su meile. – Tu, svarbiausia, tik būk pasiruošęs. Tik būk pasiruošęs, gerai? Būk.
- Iki, Jurgi, - atsirūgsta Nierušis.
Nusisuku nuo jo ir pažvelgiu į mane supantį šimtmečius tobulintą industrialinį peizažą. Tai bent savaitėlė išpuolė.
- Triskart valio, - priduriu atsisveikinimui ir Nierušis nusišypso. – Triskart valio.

- Kviečiu Jurgį Paketurį į sceną, - šypsodamasis tarė dėstytojas ir jo raukšlėtas veidas nušvito, kai jo ausis pasiekė merginų iš priekinių suolų juokas.
Ką tik pakilęs iš suolo ir nukeliavęs tam tikrą kelio atkarpą, prie jo artėjo neaukštas, tačiau malonios, nors šiandien ir niūrios, išvaizdos studentas.
- Ar tik ne jus mačiau anais metais per Alytaus regioninės televizijos žinias, reportaže apie orientalistų varžybas? – paklausė jis, praeidamas pro dėstytoją.
- Tylėk, žemdirby, - tai vis bernai reiškė tądien antipatijas bendrakursiui, Jurgio vardu.
- Na, - tarė dėstytojas. – Prašau papasakok mums apie Algirdo Jankevičiaus - Kariškio poeziją.
- Galima, pacituosiu? – uždavė klausimą Jurgis.
- Prašau, - linktelėjo dėstytojas.
Jurgis atsikrenkštė.
- “Betliejus” vadinasi.

Kas bus, kai miego trūks Betliejaus žemėj?
Kas bus, kai pienburniai eis piemenų tarnybą?
Kas bus, kai skausmą atsijos vagių karalius?
O bus tas pats, kas ir dabar, tik kiek pakitę.

- Išradingas, Jurgeli, jau ir anksčiau rodeisi. Ale mes apie Kariškį, ne apie Jurgelį kalbame.
- Tiesiog norėjau jums parodyti paskutinius savo sunkaus ir varginančio darbo šioje srityje vaisius, - žvelgdamas tiesiai į dėstytojo auksinius dantis, kalbėjo studentas.
- Puiku. Bene žinai ir kas jo kūrybai didžiausią įtaką darė?
- Aišku žinau, - ilgai negalvojęs atšovė Jurgis. – Maironis, Jonas Mačiulis.
- Nuostabu.
- Galima, pacituosiu?
- Prašau, - linktelėjo dėstytojas.
- “Liūdesys” vadinasi.

Negana mano sielą verpetai
Benešiojo ir daužė keliais?
Ar ant veido daug ženklinę metai
Bent jau kartą nurimti neleis?

O, tie norai širdies begaliniai!
Argi jie be kapų neužmigs?

- Dėkui, užteks, - atsikrenkštęs tarė dėstytojas.
Vis tų pačių merginų iš priekinių suolų šaižus juokas skambėjo auditorijoje.
Ir Jurgis ėjo, liūdnas, lyg koks Siuto Angelas, jo kakta neriedėjo prakaito lašeliai, bet jo sielą draskė neapykantos sekvojų šakos, o iki neapykantos sekvojų šakų reikia tikrai aukštai kilti, ir jis ėjo liūdnas ir beginklis, tik senais suglamžytais marškiniais dengiąs savo plačią krūtinę.

Aš sėdėjau ant minkštasuolio kažkokiam, ko gero, prabrangiam restorane ir galvojau galvojau, kur būsiu ir ką veiksiu po penkių minučių.
- Tavo sąrančios akys, mirkstančios angeliškoj tyloj, matau jose senstančias kalvas, apmuturiuotas žąlančiais tuštumos apklotais, tai tviskančios žvaigždės danguj atsispindi tavo amžinybe persmelktose akyse, matau krykštaujančias žuvėdras, sukančias ratus virš siautulingų vandenynų ir aksominių greitkelių, tai kavos tamsumo drebulės linksta virš gyvenimo upių, matau pageltusius dumblius ant stiklinio jų dugno, matau traškančių žiežirbų pripildytą dangų ir smilkstančius debesis, lėtai slenkančius pilkomis pėsčiųjų angelų perėjomis, mažule, - tariau aš mergaitei kitoje stalo pusėje.
Neramiai ir droviai, visaip lankstydamas ir sukinėdamas pirštus, nekeldamas akių tariau aš tai.
- O taip, - ji linktelėjo mano pusėn. – O kraują siurbia tik uodų patelės.
Aš atsidusau ir pasislinkau arčiau jos.
- Viskas ne taip paprasta, mažule, nors aš ir ne iš tų, kurie prisigalvoja kvailų gyvenimo palyginimų su įvairiomis buitinėmis detalėmis, bet mes dar nežinom kas yra laikas, supranti mane, mažule? – pasakiau aš jai, skaičiuodamas sagas ant savo marškinių.
Ji pastatė ant stalo tuščią stiklinę, kuri dar prieš kelias saldžias akimirkas buvo pripildyta labiausiai reklamuojamo sidro.
- O taip, - pikantiškai sučiulbėjo ji.
Tačiau jos nėriniuota palaidinukė taip ir nenukrito ant minkštasuolio. Aš pasitaisiau akinius ir, šiek tiek pralinksmėjęs, atidaviau padavėjui kelis banknotus. Svirduliuodamas patraukiau durų link.

Eidamas gult buvau visai sumišęs.
- Jurgi, - sakiau pats sau. – Visjavis, sultekis, Jurgi... Reikia dingti iš čia, reikia nušvilpti iš Nierušio pabėgimo planą arba pačiam surasti jį kitoje „Žigulinio“ alaus etiketės pusėje.