Vienuolika krištolinių snaigių

1.

Bulvare augančias liepas pirmą kartą apklostė sniegas. Atrodė, kad kokie nors pokštininkai naktį baltomis skutimosi putomis  nupurškė jas nesulaukdami žiemos. Spaudė šaltis. Genamos vėjo snaigės nuo medžių dideliais puriais kąsniais krito žemyn sukdamosios tarsi karuselėje.
Jei tik mokėtume klausytis, išgirstume, kaip jos dainuoja vėjo dainą, tokią tylią, tokią nuostabią.
Bet niekas jos negirdi, nes daina sudėta ne iš natų, ne iš garsų, vien tik iš šokio.
Niekas jo nemato. Niekas negirdi.
Praeiviai skuba tolyn, jų žingsniai nustelbia jų pačių kalbas, užgožia viską, net nuosavų širdžių plakimą.
Karuselė sukasi palengva, tylūs snaigių kąsneliai leidžiasi žemyn.
Dieviškas šokis nesiruošia nutrūkti.
Šaltas sustingęs kristalėlis pakutena akies kamputį sudrumsdamas, akimirkai nutraukdamas nepaliaujamą minčių srautą mano ir tavo galvoje.
Stoja tyla.
Pasiklausyk jos.
Akimis pabandyk įžvelgti ją kiekviename taškelyje, kiekvienoje snaigėje...
*
Nepatenkinta, kaip ir tu, sumirksiu ir tik tada pastebiu, kas vyksta aplink.
Sutrikusi sustoju, jaučiuosi tarsi pabudusi iš sapno ar patekusi į jį: kaip gražu, skaistūs saulės spinduliai žaidžia namų languose ir kaip išdykėliai vaikai šokčioja namų stogai.
Kitoje bulvaro pusėje, ant suoliuko po medžiu, sėdi jauna mergina. Tokia rami, tokia atsipalaidavusi. Ji niūniuoja sau dainelę po nosimi, o gal lopšinę...
... MmmmMmmmMMMm...
Tačiau nieko daugiau nesigirdi, tik skubančiųjų tolyn žingsniai...
Šalia jos prisėda išvargęs vaikinukas, juodi deguto plaukai susivėlę, aplipę snaigėmis. Neramus jis skėsčioja rankomis, susiima jas už galvos, jo akyse kaupiasi ašaros:
–Kas jums? – Švelniai paklausė mergina net nepasukdama galvos.
Vaikinukas grįžteli į ją, minutėlę žiūri blizgančiomis akimis ir nieko neatsakęs žiūri kažkur priešais stipriai įsikandęs nykštį.
–Nesijaudinkite, neverta, viskas praeis, anksčiau ar vėliau, bet praeis...
–Klausykit, koks Jūsų reikalas, kas man yra?! Ne jums man aiškinti... Praradau viską, suprantat? Viską!
Nepajutau, kaip atsidūriau netoli suolelio už liepos, kuri mane pridengė nuo aplinkinių žvilgsnių. Stovėjau ir klausiausi nejučia skaičiuodama atsitiktinius praeivių žingsnius: „1. 2... 6... “
–Meluojate pats sau.
–Kaip viskas susitvarkys, jei aš nieko nemoku, nieko nesugebu...
Ašaros griaužė jam skruostus niekieno nevaržomos.
„... 38... “
Mergina krustelėjo, ištiesė priešais save rankas ir tarė:
–Sunerkite pirštus ir pasakykite, ką turite delnuose? Nieko!? Galbūt. O, jeigu ne? Mūsų rankose visas pasaulis... tik tai užmirštame... Ar tavo delnai nėra pilni oro? Tame mažame pasaulėlyje pilna deguonies..! Ten pilna mažyčių dulkelių, žemės, drėgmės nuo tavo odos, vandens. Čia daug šilumos, kurią skleidžia tavo kūnas ir pro pirštus prasiskverbęs saulės spindulys – argi ne ugnis? Savo rankose turime viską ir kartu nieko... Juk iš to sutvertas pasaulis... iš nieko...
Apstulbęs jaunuolis žvelgė į jos ištiestas rankas nieko negalėdamas pratarti.
„... 106... “
Snaigės valso žingsniu tyliai leidosi žemyn.
Iš minios išniro šuo – vedlys, pribėgęs prie suolelio bakstelėjo nosimi į josios ranką, dantyse laikydamas kažkokius raktus.
Paglosčiusi draugo galvą mergina įsidėjo juos į kišenę ir įsiliejo į rytmetinę žmonių minią, ištirpdama joje, vedama šuns, kuris jai atstojo akis.
„... 120... “
Keletą akimirkų vaikinukas sekė juos akimis, tada staiga pašoko, tačiau negalėjo apsispręsti, vytis ar ne.
„... 120 neįkainojamų akimirkų... ir viena uždelsta... “
Kiek daug dalykų per savo gyvenimą iššvaistome niekams: per retai apsidairome aplinkui, per retai giedrą naktį pakeliame akis į žvaigždėtą dangų... ir kodėl taip retai įsiklausome į audros garsus vidurvasarį?! Kodėl nors kartais nenustojame mąstyti ir nepradedame jausti ir kodėl neklausome savo širdies? Kam išeikvojame savo jėgas dvejodami?
Tiek daug dalykų nepadarome, nepatiriame vien todėl, kad nebeįsiklausome į save, nebejaučiame, tenkinamės tik tuo, ką matome, tik tuo, ką pametėja kasdienybė.


2.


Blausi šviesa prieškambaryje. Raktų ryšulėlis plasteli šalia išgaubto veidrodžio kaip apsunkęs drugelis.
Nuo vėjo susitaršę plaukai įkyriai atsispindi jame tarsi Vėtros pasityčiojimas iš mano silpnumo. Šiemet ji su kaupu atsiėmė, jau kelinta savaitė nerimsta: vietoje sniego lietus lyja.
Spusteliu mažutį rutuliuką ir jau girdžiu prie telefono kviečiantį garsą. Šaukinys ilgas, pratisas, primenantis duslų rago staugimą.
– Alio... – galiausiai sutrūkčioja balsas.
–Sveiki, mes buvome susitarę e... dėl knygos iliustracijų, žinau, jas turėjau dar vakar pristatyti, bet baigiau tik šį rytą, norėjau jums jas išsiųsti, bet nepavyko, gal patikslintumėte adresą ir tada...
–A, taip taip, deja, jūsų paslaugų mums nebereikia, užsakovas labai reiklus žmogus, todėl tikiuosi suprantate...
–Kaip? Mes juk tarėmės... klausykite! Toms hologramoms visą širdį atidaviau...
–Taip, deja, jau taip išėjo, atleiskite, turiu reikalų...
–Bet...
–Viso gero!
–Kad tave kur!.. – šūktelėjau sviesdama mažąjį rutuliuką į miegamąjį.
Dar nenutilus paskutiniams dusliems trenksmo garsams atsirėmiau į tarpdurį ir visa išsekusi slystelėjau juo žemyn.
  Nedidelis baltas pakelis kyštelėjo savo nosį iš mano kišenės kaip švyturėlis, o su juo slystelėjo lauk ir žalia lanksti lazdelė.
Viena koja prieškambaryje, kita miegamajame, nusivylusi žvelgiau į savo kelius.
... Pum ... put... pu ru ru ru...
Tas pats baltas kamuoliukas trinkteli man į čiurną priversdamas pabusti.
Lovos šešėlyje slepiasi neperdidžiausia būtybė juodais, kai kur tamsiai rudais, susivėlusiais gaurais ir didelėmis rudomis akimis, panašiomis į šuns.
Praplėšusi raudoną pakelį įsipilu į saują saulėgrąžų. Kelias švysteliu jam, o gal jai, arčiau.
... Cikt... cit... cikt... cikt...
Išsiplėtusios akutės stebi kiekvieną mano judesį... iš lėto prieina arčiau, pauosto saulėgrąžas.
PŠI... PŠI...
Su prieskoniais, visą laiką šitaip, niekaip negali atsispirti nepauostęs – tada ima čiaudėti.
Susuktą žaliąją gyvačiukę mesteliu kambario vidurin. Kaukas pasiskubina užlįsti už lovos ir nepatikliai stebi, kaip oru ima bėgioti vaizdiniai.
Žinau, jį tai erzina.
Atsistoju, perėjusi per kambarį stabteliu prie lango lūkuriuodama, kol išgirsiu tapsenimą virtuvėje, tuomet atsisėdu ant palangės.
Vonioje girdžiu bėgantį vandenį. Vėl valandų valandas žiūrės, kaip teka vanduo, kol pradės šnarpšti aptaškytais ūsais ir dings nežinia kuriam laikui.
Ore mirguliuoja vaizdiniai, kai kurie padriki, kai kurie ne: iš miško išnyrantis stambus vilkas, žvelgiantis į tave gintaro akimis, kažkuo primenančiomis žmogaus... Miglos debesis, kurio vardą atspėjo piemuo, dabar leidžiasi žemyn, smelkiasi į žemę, iš kurios tuojau ima sunktis vanduo... Sodyba su visais trobesiais prasmenga atsivėrusio ežero vidury, žmonės su gyvuliais, mergos bežadės, vedančios raguočius, mažos mergytės glėbyje susirangęs namų žaltys, mergina palaidais plaukais susisupusi į didelę vilnonę skarą, metanti ugnin laukinių žolių kuokštą, vilktakis, virstantis žmogumi, žirgų kanopos, taškančios upės vandenis, beprotiškas dviejų plėšrūnų, dviejų vilkų, bėgimas laukais, miškais, raistynais žvaigždėtos nakties prieblandoje, mergina šlapiais plaukais, kuri ima suktis ratu vis greičiau ir greičiau, kol sūkurys įtraukia viską: miškus, kalvas, trobesius, ežerą, tave patį...
Man ima svaigti galva, akys skausmingai sudilgčioja. Kambarys pajuosta, ima suktis ratu. Darosi bloga. Atsipeikėju tik nuslinkusi į vonią. Iš nosies kraujas vagele per lūpas, smakrą ir kaklą nubėgęs raudona gyvačiuke.
Iš atsukto čiaupo bėgantis vanduo liejasi kriauklės kraštais.
Velkuosi per galvą sukruvintus marškinėlius, prausiuosi šaltu vandeniu. Jau trečią kartą...


3.


Parke kaip niekada gražu, po speigų iškritęs sniegas žiba akindamas kiekvieną į jį pažvelgusįjį.
Iš kažkur atsklido vaikų krykštavimas. Keista, dvi gal penkerių metukų mergytės žaidė ant tako, tuojau už posūkio. Kas galėjo palikti jas vienas, nes nieko daugiau aplink nesimatė?
Ar jums neteko sutikti vaikų ar vaiko, kurie kažkuo neįprasti, prie jų jautiesi kažkaip kitaip. Kalba, elgesys lyg ir niekuo neišsiskiriantis, tačiau vis tiek turi jie kažką tokio... Ir negali suprasti ką... Tada imi galvoti, kad tau tik pasirodė... Kol imi pastebėti, kad jų akys žvelgia kaip seno žmogaus, o kartais nuotraukoje uždengęs kūną pamatai, kad veido bruožai kažkuo neįprasti, tarsi senstelėję, bet ne nuo amžiaus... Jie vilioja tave, traukia arčiau, gundo pažinti kažką naujo...
Gal taip jautėsi dinozaurai išvydę pirmuosius žinduolius? Jų prigimtis viliojo juos, bet kartu ir kėlė nerimą..?
Auksaplaukės žaidė spalvotais stiklo rutuliukais, pasižėrusios juos iš drobinio maišelio. Klausinėjau jų, iš kur jos, o jos man tik šypsojosi kažką burbėdamos sau po nosimi.
Pritūpusi stumtelėjau kelis aukso ir sidabro spalvos rutuliukus... grožybės skambėdamos kaip varpeliai ridinėjosi žeme.
Atskridęs iš tolumos ant šakos nutūpė didelis juodas varnas.
Nusmelkė toks keistas jausmas, kad, atrodo, esi nuo visko atsiribojęs...
*
Pavieniais krisleliais snaigės leidosi žemyn nuguldamos moterėlės pečius tarsi laiko dulkės...
... Kar... kar... kar...
Varnas, juodas kaip degutas, kokių dabar reta, išskėtęs sparnus suposi ant šakos valydamasis snapą į sustingusią žievę.
Smulkūs žingsniai ir malonus, senatvės nuženklintas veidas pasveikino mane šypsena.
Net nekrustelėjau, kai ji nubraukė plaukus man nuo kaktos, nepajutau net, kaip viena  mažylė man į kišenę supylė saują blizgančių, šviesą nešančių kamuoliukų.
... Cin... din...
... Cinkt... din...
... Tokie švelnūs garseliai lydėjo mane iki pat namų ir nepajėgiau suprasti, iš kur jie sklinda, jaučiausi tartum sapne.
Žingsnis po žingsnio kopiu įvijais laiptais aukštyn, kur prasilenkiu su kaimynu, net nepakėlusiu galvos. Kiek gali būti žmonės svetimi vienas kitam?
Dažnai šviesa ir tamsa turi daugiau bendro.
Savo bute mesteliu ant stalo parsineštą laišką.
Viskas sukas aplinkui... mergaitės... varnas... laiškas... ech...
Net nenusirengusi susmunku prie stalo. Sugrubę pirštai plėšia voko popierių, ištraukia laišką.
Akys greitai bėgioja eilutėmis, neklusniai peršokdamos jas, skubėdamos, nespėju net suprast, kas jose parašyta. Jos nurimsta tik prie tyrimų grafos ir išvados po ja.
Kūnu plūsteli ramybės banga. Žinojau.
Visada žinau, bet niekada nenoriu tikėti, sunku nujausti ir žinoti tai, ko kiti nesupras, taip sunku, kad kartais nuleidi rankas ir nejučia meldi atsikratyti tos naštos... Kas nusprendė, kad paprastiems žmonėms sunkiau gyventi negu tiems, kurie turi savy kažką ypatingo... anaiptol. Ar buvo kada sunku mylimam žmogui pranešti tikrai blogą žinią? Tai tai pakelkit šeštuoju laipsniu.
Atsilošiu atgal, nuvilnijusiose palto klostėse suskamba kažkas panašaus į varpelius.
Įkišu į kišenę ranką ir, išsitraukusi saują rutuliukų, akimirką žvelgiu į juos...
... Dzinkt... di... cinkt...
... Cin... cik... di... dzin...
Mažieji karoliukai pasipila į visas puses apžiūrėdami stalą, laišką, risdamiesi žemyn ant grindų. Jie kaip lietus pasipila žemyn švelniu skambesiu suvirpindami orą.
Miegamasis, mano lova, patalynė, kvepianti gaiva.
Sapnuoju, o gal prisimenu:
Juodas varnas sklendžia kažkur ore retkarčiais sušukdamas...
... Kar... kar...
Parko taku žengia baltai apsigobusi moterėlė, aplink kaip didelių šukų iškrypę dantys juoduoja medžių kamienai.
... Kar... kar...
... su kiekvienu varno kvarktelėjimu moterėlės figūra darosi aukštesnė...
... Kar...
... lieknesnė, eisena darosi lygesnė, sklandesnė...
... Kar... kar...
Jis tupia ant ištiestos liaunos rankos. Iš po balto gobtuvo sužėri dangiškos akys ir saulės vainiką primenanti šypsena.
Pūstelėjusi savo šilto kvapo paukščiui į sprandą ir pakutenusi pasmakrę mesteli jį aukštyn...
... Kar... kar...
Dangų ir viską aplinkui gaubia ūkana, o erdvę skrodžia juodi varno ir dideli balti angelo sparnai.
„ Dar palauk, neskubėk... “– sušnibždu mintyse.
Baltas švytintis siluetas greitai dingo rūke, taip pat ir varno krankimas pamažu nuslopo tarp miegančių medžių...


4.


Šventiškas šurmulys prieš didžiausias metų šventes.
Vienas ne atsargus žingsnis, ir dovanų pirkta vaza sudūžta į apledėjusį grindinį, pažerdama smulkių žėrinčių šukių į visas puses.
Pasilenkiu pakelt sniege pažirusių melsvų šukelių, primenančių vaiskų dangų pavasarį. Paslaugus praeivis atsitupia šalia man padėti.
Pakeliu galvą norėdama padėkoti ir net žagteliu išvydusi padėjėjo veidą:
–Tegul sėkmę neša... – taria jis dėdamas man į delną paskutinę šukę nuo žemės.
Tos pačios juodos akys.
*
Vos šyptelėjusi linkteliu ir kaip maža mergaitė sprunku, kol skruostų neužplūdo nelauktas raudonis. Sustojusi pamatau, kad vitrinose atsispindi išsiplėtusios, be galo didėlės mano akys.
Imu prisiminti, kaip vaikystėje, eidama iš mokyklos tiltu per upę, užsilipau ant jo turėklų ir vaikščiojau išskėtusi rankas kaip paukštis, vaikščiojau pirmyn ir atgal žvelgdama į tamsius verpetuotus vandenis.
Krentantys paskutiniai šalnos pakasti rudeniniai lapai prislėgti liūdesio gulėsi ant stačių krantų, o man galvoje tesisuko mintis, ar švelniai glamonėtu mane pajuodusios vilnys...
Nežinau, kas tada man buvo, ar kodėl, kai atbėgęs jaunas vaikinukas čiupo mane ir nutraukė žemyn, ilgą laiką verkiau įsikniaubusi į jį.
Tąkart jis mane palydėjo namo, nieko man taip ir nesakęs, tik kai susidurdavome gatvėje, jausdavau, kaip jis baimingai seka mane akimis, lyg bijodamas, kad iškrėsiu kokią kvailystę.
Ilgą laiką mama negalėdavo suprasti, kodėl man staiga mieste nukaisdavo skruostai.
Sumirksėjau ir vaizdinys iš praeities iškarto išnyko, žvilgtelėjusi į savo sutrikusį atvaizdą nuskubėjau tolyn, tarsi mėgindama pabėgti nuo savo veido atsispindinčio stikle.
Kas belieka žmogui, kai bijai to, kas tau brangiausia?
Kodėl tąkart taip skubėjau, kad net pamečiau savo piniginę?
Susitikimas po susitikimo ir supratau, kad gyvenimas tik dar labiau pasidarys painus. „Kodėl dabar?! ” – galvojau imdama prie durų paliktas gėles ir nesižysdama jų išmesti.
Taip dažnai žmones sukausto baimė, kuri įsiskverbia vidun ir dusina iš vidaus, smaugia, neleidžia tau kvėpuot.
Ar niekada gyvenime nesijautei tik žiūrovas viso to, kas aplinkui vyksta? Ar niekada anksti rytą prabudęs nelaukei, gulėdamas lovoje, žadintuvo skambučio, kaip ženklo, leidžiančio tau pradėti naują dieną?
Tokią akimirką savęs paklausk, ar tikrai mes laisvi?!.
Rožių kvapo prisisunkusiame kambaryje vėl iškilo vaikystės prisiminimai.


5.


Neuždarytos kambario durys ir prislopintas verksmas už jų.
Sėdžiu susirangiusi ant senovinės močiutės skrynios, išraižytos įmantriais raštais, nuo naudojimo blizgančiu paviršiumi.
Guliu susirangiusi ant sunkaus jos gaubto, padėjusi galvą ant mistinio paukščio raižinio.
Nebyli ašarėlė rieda skruostu, karčiai griauždama ir kaitindama netik odą ar gerklę, bet ir tai kas slypi mumyse giliau...
... Kapt...
Vienišas lašas tyliai sudužta į krištolo sieną...
... Kapt ...
Dar vienas bando prasibrauti ten, kur dar niekam nepavyko. Jiems sudužus nelieka nieko..., bet ne, kažkokie garsai ataidi iš pačių giliausių širdies gelmių...
Ne, vis dėlto ji namie, tik įsikniaubusi į kelius tūno kampe ir nenori pakelti blizgančių sustingusių akių.
... Tuk...
Lašelis nuskamba kaip beldimas...
... Tuk...
Mažylė įnirtingai krato galvą, neatsiliepsiu, ne. Nieko man nereikia eikit sau...
Kaip mano siela, mano paslaptis, mano mažoji mergytė – aš, nenori pasiduoti ašarų beldimui, taip nenoriu atsiliept į atsargų mamos šauksmą:
– Kur tu?..
Teisingai, kur aš?
Aš juk čia, savo kambary...
Ne. Mano mintys toli.
*
Mažutės krištolo durys papuoštos tais pačiais skrynios raižiniais, taip labai primenančiais pasakų iliustraciją.
Tyliai pasibeldžiu. Nieko. Dar kartelį... Nieko. Prikandus lūpą pabeldžiu stipriau. Ne aiškus atsakas už durų prašo tiesiog išeiti.
Kaip paklaikus imu daužyti duris kumščiais šaukdama, kad atidarytu, o sidabrinių ašarų mėlis krisdamas žemyn virsta mažute sustingusia snaige.
Dažau jas tol kol pritrūkstu, jėgų. Na ir gerai, na ir nereikia... Ir kai jau sukniubusi prie durų nuleidžiu rankas, jos tyliai tyliai prasivėrė leisdamos mažam šviesos ruoželiai paglostyti man plaukus.
Įeinu. Tylu. Aplinkui nieko nematyti. Gal čia nieko nėra?.. Klydau. Maža mergytė apsikabinusi savo kelius sėdi atokiausiame kamputyje ir tyliai sūpuodamasi kažką sau niūniuoja...
Priklaupiu priešais. Didelių akių sidabras žvelgiantis į mane perlieja kūną kaip tūkstančiai smulkių šukių dygsniai.
Apkabinu ją, stipriai suspaudžiu savo glėby. Krentančios ašaros, stingdamos į snaiges, skaičiuoja sekundes, primindamos Laiko raštininkui įamžinti kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, parašyti knygą kiekvienai iš jų.
Prieblandoje paskendusiame kambaryje kimiai sugirgžda durys.
– Ei, kas čia vyksta... kas tau?
Švelnus tonas lyg balzamas apmarina visus mano skaudulius. Jos žingsnius sugeria tankus žalias kilimas primenantis žolę. Padėjusi galvą ant jos kelių jaučiu kvepalų aromatą, primenanti žydinčią pievą.
– Na, tai kas čia dabar su tavimi darosi? – paklausė švelniai taršydama ilgus mano plaukus.
– Nieko... – vos sugebėjau ištarti užkimusiu balsu.
Prašau, tik daugiau jokių klausimų...
Bet jų ir nereikia. Mama atsargiai pakelia raudoną virvutę su surištais dviem mazgais, pavarto ją delnuose nieko nesakydama, kažką tyliai galvodama.
Tyliai atsidususi suspaudžia mane savo glėbyje tvirčiau ir pūsteli šilto kvapo man į sprandą tarsi norėdama sušildyti.
– Ko prašei? Meilės..?
– Ne... ne meilės... supratimo...
– O vis dėlto?..
Neatsakau. O koks gi skirtumas?..
– Mano miela miela... Neprišauksi, nepagausi tos sparnuotos paukštės ir nelaikysi jos delnuose, kad ir kokiais vardais ją norėtum pasikviesti. Meilės nepažabosi burtais, jos vardas pats burtažodis, ji pati užburia mus visus, nepalieka nė vieno, tik mokėk laukti...
– Jei ji tokia nuostabi, tai kodėl tokia skaudi?
– Nes širdis nustoja plakti visam laikui tik kartą, tik vieną vienintelį kartą... Ir ištiktųjų mylėt visa esybe tesugebam sykį... Todėl ir skauda, kad labiau ją vertintume... labiau lauktume... karščiau mylėtume... ir būtumėme mylimi...
Laiko nuglostytame medyje išraižyta paslaptinga, nesuprantama būtybė, rodės, dabar žvelgia į mane savo didelėmis, giliomis akimis, nesulaukdama akimirkos, kai galės ištrūkti lauk į tikrą pasaulį, kai galės savo galingais sparnais moti virš tolumoje už lango boluojančio tilto...


6.


Subtilios architektūros skliautai apgaubti vakarėjančios dienos šešėlių panašėjo į viduramžių laikų pilį.
Įrengus į senovinę bažnyčia galėjai pajusti aliejaus, miros, pelėsiu, degančių žvakių ir eglišakių kvapus, kvapą, kuris amžių amžiais pasitinka ir išlydi kiekvieną užėjusįjį, nuo jo krikšto iki paskutinių mišių. Apytuščiai klauptai buvo nubarstyti užklydusių lankytojų kojų suneštu sniegu.
Lauke šąla ir su kiekvienu atodūsiu veidas panyra į miglą, kuri kaip šydas slysteli žemyn, o šaltis toks stingdantis, kad jaučių jį nuo mūrinių grindų net per batus.
Vienišas kryžius šalia altoriaus ir žybsinčių žvakučių eilės prie jo vienintelės teikė šiai vietai jaukumo. Iki tol aidėję vienatiniai mano žingsniai nuslopsta pagriebti skliautų erdvės.
Nežinau, ko atėjau, ir nežinau ką rasiu.
Paskutinį sykį buvau čia vaikystėje. Tada šventųjų skulptūros baugino mane – jaučiausi taip lyg jos man primestų ne mano kaltes, ne mano nuodėmes ir reikalautu atgailos... Mane baugino vinys jų rankose ir žaizdos kūne, nes akys rodės sako man, kad tai Per mane, Dėl manęs... ir rodės galėjau suprasti kokią nuodėmingą saldybę burnoje jie jaučia baugindami nekaltą sielą. Tik kažin ar jau tokią nekaltą...
Tačiau dabar nei skulptūros, nei paveikslai nedomino manęs, kaip ir šitie šalti niaurūs namai. Viduramžių tamsybių aureolė taip ir nepaliks jų.
Nuleidusi negaliu sulaikyti akių bėgiojančių keliais, sugniaužtomis rankomis, šokčiojančių visur kaip ir žvakelių atšvaitai.
Savo delne gniaužiu žvakelę, kuri įšilusi dabar pati šildo kumštį tartum angliukas.
Atsidusau, atrodė, kad kartu su juo palubėje išgaruoja visos mano abejonės.
Tik tak Tik tak Tik tak...
... Ataidi skliautai žingsniai...
Tuk tuk Tuk tuk Tuk tuk...
... Pašėlusiai daužos mano širdis...
Padedu žvakutę prie kitų ir bandau uždegti degtuką...
Čirkšt...
... Sužibėjusi liepsnelė nuslopsta virsdama dūmų gija, besirangančia aukštyn.
ČIRKŠT...
... Šįkart uždegu du, bet abu sušvitę numiršta kaip pirmas.
Bet juk čia dega daugybė žvakučių, juk galiu... Ne! Tos žvakutės – tai daugybė norų, daugybė vilčių, širdies liepsnelių... Manoji vos rusena, bet negaliu jos įpūsti svetima...
Nenoriu skaudint, nebenoriu, atleisk!..
Čirkšt...
Pagaliukas sužybsi daug silpniau nei pirmi, tačiau apgaubtas mano delnų suliepsnoja skaisčia ugnele.
Kluptelėjusi, kaip pridera, pasukau šoninės navos link.
Iš ten į mane žvelgė žalios smaragdinės akys.
*
Ji stovėjo parimus į vieną iš kolonų, šviesūs banguoti plaukai kaip putota jūros banga gaubė pečius. Laumė, savo ne žmogišku žvilgsniu sekė mane, švelniai pirštais barbendama į dramblio kaulo spalvos sieną.
Ji tūrėjo savyje kažką gaivališko, kažko kas galėjo išvesti iš proto kiekvieną žmogų. Tai atsispindėjo kiek koketiškoje, tačiau laisvoje ir paprastų judesių laikysenoje. Akys stebino senolių išminties šviesa ir jaunos vėjavaikės mąstysenos aistra. Bet buvo joje ir kažko kas glotnia oda darė atstumiančia, geidžiamas lūpas kandžias.
Prie jos priartėjusi pajutau kūnu nubėgančias skruzdėles.
– Nejaugi tu dar nepasimokei?.. – Tarė ji man ramiu melodingu balsu už nugaros.
Atsisukusi jos akyse pamačiau greičiau ne klausimą, o priekaištą...
– Šitiek metų, šitiek skirtingų žmonių ir įvykių, jausmų ir viena ir ta pati klaida.
Gerklę gniaužė gumulas, negalėjau nieko pratarti ir jaučiau, kad ašaros tuojau ims riedėti mano skruostais.
Kai ji taip žvelgė į mane, tokią sutrikusią, rodės, seniai ir gerai mane pažįsta, tik niekaip negalėjau suprasti iš kur. Jos žvilgsnis man bylojo apie savotišką neprimestini gailestį ir nepiktą priekaištą, kaip vaikui, kuris dar nemoka elgtis, nemoka gyvent.
Žvakių žaros žaidė josios stiklu spindinčiose akyse, o basos pėdos, išnirdamos iš po sijono klosčių, žengė grindiniu nesukeldamos jokių garsų.
Kone apsvaigusi sekiau seno, ilgo šaliko siūbuojančius kutus, liečiančius žemę kaip negrabūs suskirdę pirštai.
Pasigirdo neramūs varpo dūžiai kviesdami vakarinių mišių, taip pat ne rami krūtinėje spurdėjo širdis.
Greitai jie susiliejo į vientisą gausmą, nepaprastas šaltis nudiegė krūtinę... Tespėjau išgirst sunkių ąžuolinių durų trenksmą kažkur toli toli...


7.


Sniegu užverstas vieškelis su aplink ošiančiomis eglėmis.
– Einam, mums reikia paskubėti.
Kaukiantis vėjas girioje tik didino svaigulio jausmą, skaudėjo galvą, vaizdas liejosi akyse kaip vanduo.
Kartais žmonės per daug gyvenime klausinėja – Kas? Kodėl? Iš Kur?.. O reikėtu tik kartai nustot klausinėti, kad išgirstum teisingą atsakymą... Vis tiek nevisi klausimai turi atsakymus. O ką darytum, jei paklausęs vaiko „ Kodėl tu nori užaugti? “ jis tau atsakytų „ Kad šito paklausčiau tavo anūko. “?
Neklausiau. Neklausiau nieko, tesiklausiau vėjo, švilpiančio mano ausyse. Paukštukai, pasipūtusiomis plunksnomis, šokinėjo šakomis ieškodami maisto, jų krūtinės priminė raudonus obuoliukus.
Kaimas. Virš stogų tingai vingiuoja dūmų juostos. Vakarėjančiame danguje jau ėmė žibėti pirmosios žvaigždės.
Užgavėnes švenčiantieji ant laužo jau sodino Morę.
Žiežirbos sproginėdamos kilo į dangų tarsi norėdamos patekti tarp žvaigždžių.
Ryškėjančiuose laužo atšvaituose viena triukšmingo būrelio narė nusiėmė kaukę. Ji nuo jos nuplėšė kailio skiautę, kita, jos draugė, į ją suvyniojo saują žolių. Po šito visos spjovė į kailio atraižą ir įmetė ją į sūkuriuojančią ugnį.
Suspigusios vaiduokliškoje prietemoje jos dingo sniegu apkamšytuose laukuose.
– Kam laumėms kaukės?
Susigriebiau per vėlai, kad kone šaukiu jų vardą ūžiančioje minioje. Nutvilgdyta karščio apsidairiau, tačiau neatrodė, kad kas būtų išgirdęs.
– Spalvotos kasos mus išduoda, moterys nesidažo gėlių nektaru. Balti plaukai ne visoms patinka.
Taip, jos plaukai mažai tesiskyrė nuo sniego, buvo banguoti, žėrėjo kylančioje mėnesienoje.
Viena po kitos krito sausos malkos į laužą, kol pavargę žmonės išsiskirstė namo.
Naujai laumės sukrauti medgaliai sproginėjo suteikdami nakčiai daugiau gyvumo.
Skaisčios žvaigždės danguje linksėjo savo galvutėmis lyg maži krykštaujantys vaikai, tik tokie nebylūs...
– Jūs tikri savo tėvų vaikai... – tarstelėjo laumė žvelgdama į mane.
– ... Kaip..?
– Jūs turit savy kažką tokio, kažkokią kibirkštėlę, dėl kurios ir tegyvenat šiam pasauly, jeigu ne ji...
– O kaip jūs? Laumės? Ir kitos senosios tautos?..
– Mes buvome prieš jus, mūsų laikas baigiasi, kada nors baigsis ir jūsiškis, todėl mūsų lieka vis mažiau ir mažiau... Senųjų dievų gretos irgi retėja, galiausiai visi sugrįšim namo...
Jos akys keistai sužibo tariant paskutinį žodį, tačiau neklausiau apie kokius namus ji kalba, nes nustebau pamiškėje išgirdusi gegutę.
– Kodėl tie žmonės mūsų nemato?
– Nes mūsų nėra, mes tik žiūrovės, to, kas jau buvo, nieko daugiau...
Pokalbis buvo tykus persmelktas kažkokio laukimo.
Viena...
Antra...
Trečia...
... nukrito žvaigždė dar nespėjusi šviesiau sužibti.
*
Liepsnos kilo vis aukščiau, vis kaitriau šildydamos vėstančius kelius. Ugnis liepsnojo taip kaitriai, kad džiūvo akys, norėdama atsitraukti atsistojau ir suklusau.
Laumė stovėdama visai prie pat laužo, švystelėjo į jį kažkokį maišiuką, ugnies liežuviai pamėlo, sušvito kaip niekad.
Nespėjau pasipriešinti ir ji nuplėšė nuo pečių storą vilnonę skraistę ir su didele jėga pastūmė mane į laužo liepsnas, norėjau sušukt...
Į gerklę plūstelėjo šaltas vanduo, blaškiausi su kiekviena akimirka prisirydama vis daugiau vandens. Stipri ranka ištraukė mane ant kranto išgąstingai besiblaškančią.
Protarpiais nakties glėbyje sučirpdavo žiogai, vasaros tamsoje skraidžiojo naktiniai drugiai švelniai atsitrenkdami į rasotus skruostus. Giedrą dangų puošė žvaigždžių pieva.
Ji mane vedė skardžiu aukščiau, dar neatsipeikėjusią, vilkinčią smėliu apsivėlusiais ir apsunkusiais drabužiais.
Už krūmynų, kuriuose tūnojome, buvo miško aikštelė, apsupta senus laikus menančių medžių.
Maloniai šiltame ore spragsėjo laužas apšviesdamas moterišką figūrą šalia savęs.
Nepastebimai iš miško išniro vilkas, stabtelėjęs minutėlę miško pakraštyje vėl nėrė atgal. Tuojau po jo išniro augalotas vaikinukas, kuris taisydamasis marškinius ir braukdamas prakaitą didėliais laisvais žingsniai ėjo link jos. Priėjęs prie merginos apkabino, prisitraukė arčiau.
Mačiau tos merginos akyse daug skausmo, tačiau tą akimirką, kai šis norėjo jai pabučiuoti į kaklą, jos akyse sužibėjo ryžtas: skaudančia širdimi atstūmusi, metė jam kažką piktoko, atsuko nugarą.
Giliai miške, kaip pervertas, suklykė vanagas.
Jis dar bandė šypsotis, apkabinti, tačiau tada ji nuo kaklo nusiplėšė vėrinį ir sviedė ugnin.
Stojo tyla.
Lūpų kampučiai suvirpėję nusileido. Iki skausmo sukandęs dantis jis, eidamas miško link, daugiau nieko nematė, viską užliejo ašaros, kurios krisdamos, tada man taip atrodė, virsta mažutėmis šaltomis snaigėmis.
Tik mėnuo tematė drebančias josios rankas ir užslėptas ašaras, tik jis tematė ją sukniubusią, prausiamą nuosavų ašarų.
Kapt... kapt... kapt...
... Varvėjo nuo drabužių vanduo...
Kapt... kapt... kapt...
... gėrė žemė skausmo perlus...
... Kapt...
... Iš toli atjoję vyrai suriša jai nusvirusias rankas...
... Kapt...
... Jiems beišjojant iš miško išnyra vilkas...
... Kapt...
... Iš ieties sužaloto kūno pasrūva raudono kraujo lašai...
... Kapt...
... Pasibaidžiusio arklio numesta mergina bežadė suklupo prie jo, sužalotomis rankomis perbraukė kraujuotą kailį, tada kruvinais pirštais palietė savo kaktą, lūpas, krūtinę...
... Kapt...
... Kapt...
... mėnulio nutviekstoje aikštelėje liko gulėti vilktakio kūnas ir jau vos žėruojančios laužo anglys...
... Kapt...
... Su Laume žengėme smėlėtu krantu upės link...
... Kapt...
... Josios vanduo gurgėdamas apsupo mane švelniai vilnydamas aplink...
... Kapt...
... Panirau gilyn...
...


8.


Pratisas staugimas tąnakt galėjo pašiurpinti kiekvieną jį išgirdusįjį. Staiga pakirdusi, vėl išvydau laužą ir žvaigždėtą dangų.
Prie manęs sėdėjo Laumė žvelgdama į dangų, pažvelgiau ir aš. Jos visuomet nuostabios, kur bebūtum.
Grįžtelėjusi atgal nejučiomis įsitvėriau jos rankos.
*
Laužo atšvaituose iš nakties išniro vilkas. Pakėlęs savo masyvią galvą jis žvelgė į mane savo gintaro akimis. Žinojau, kad taip negali būti, tačiau visa esybe jaučiau, kad, jei ir nemato, tai vis tiek, jis jaučia mane. Jaučią tokią pačią kvaitinančią ugnį krūtinėje, tokią pačią trauką ir ilgesį, nenusakomą ilgesį...
Kaip ugnyje sproginėja malkos, taip šiąnakt plūdo prisiminimai į mano sapnus.
„Atleisk, turėjau taip pasielgti. Žinojau, jeigu tą akimirką būsime kartu, tu niekuomet nebebėgiosi nei kaip vilkas, nei kaip žmogus. Nusprendžiau už mus abu, bet tik taip leido elgtis mano širdis. “
Žvaigždės – mano liudininkės, kaip karštai troškau jam pritarti balsu išgirdusi jį staugiantį naktyje.

Naktis ėjo į pabaigą pamažu gesindama vieną po kitos žvaigždes. Nejučiomis sekiau žvaigždynų kontūrus, kartais taip neatitinkančius savo vardų. Kai buvau maža, maniau, kad Paukščių takas – tai būriai gulbių, skrendančių aukštai aukštai ir mojančių sparnais. Maniau, kad dėl to žvaigždės ir mirkčioja.
– Tu myli jas...
Prabudusi iš sąstingio apsiblaususiomis akimis atsisukau į ją:
– Apie ką tu?..
– Apie jas, – kilstelėjo ji ranką aukštyn, – Kai žvelgi ten, tavo akys žėri, o mintys plaukioja visai kitur.
Šyptelėjau, tikriausiai tai tiesa.
– Žinai, kažkada kažkas manęs klausė, kuo norėčiau atgimti, jei galėčiau...
– Ir?..
– Ne svarbu, ar plaukčiau kaip žuvis, lėkčiau su vėju tartum mustangas, skrisčiau paukščiu ar kaip medis prie kelio svyruočiau, vis tiek nesiliaučiau žvalgytis į jas... į žvaigždes... – pakėliau galvą aukštyn – jos man įkūnija viską.


Rytą nuo šalčio poškėjo kaimo tvoros.
Rausvas dangus tolumoje dingo tarp plačių eglynų.
Vos spėjau sekti paskui Laumę. Galiausiai pradėjau bėgti, o ji, atrodė lėtai eidama, tolo nuo manęs vis labiau ir labiau.
Nudiegė krutinę.
Bėgau kiek galėdama, tačiau ji vis tolo ir tolo...
Krūtinę sukaustė šaltis, ėmė diegti galvą, susverdėjusi parkritau ant kelių.
Išsitiesusi sniege vos gaudžiau kvapą, vis sunkiau sekėsi į kvėpti, rankos ir kojos manęs neklausė.
Į viršūnes įsisukęs vėjas atrodė braukė nuo jų sniegą ir skraidino tiesiai į mane.
Užgniaužė kvapą.
Rodės viskas aplinkui: medžiai, sniegas, laukai, sukdamiesi sūkuriu virsta kažkuo kitu, skverbdamiesi gilyn, giliau nei yra širdis ir sugrįžta į savo vietą. Rodės, viskas, lyg magneto traukiama, skverbiasi į mane, tampa mano dalimi.
Negalėjau įkvėpt, negalėjau pajudėt, akyse pasidarė tamsu...


9.



Surikus atsisėdau lovoje. Sesutė su daktaru iš išgąsčio vos neišmetė iš rankų manipuliatoriaus.
Parkritusi atgal tejaučiau kaip pašėlusiai daužosi širdis...
Tuk tuk... Tuk tuk...
Gilai alsavau ir, rodės, net pajutau anos upės vandens skonį burnoje.
Sunkiai pasukusi galvą dar spėjau pamatyti žalias smaragdines akis už stiklo.
Ji buvo mano palatoje, tačiau prasidėjus sambrūzdžiui, kai sustojo mano širdis, dingo.


Balti, aštrūs bažnyčios bokštai rėmėsi į dangų tarsi smailios adatos. Jos kaip rakštys badė minkštąją ten, danguje, sėdinčiam senoliui, kaip įkyrios musės lindo jam į akis vis ko nors reikalaudamos: tai maisto, tai taikos, tai laimingo loterijos bilieto, tai naujų kailinių... Rodės, tie bokštai taip ir tampo jam už skverno ir rėkia: „ Ei, Tamsta, nors gero oro pabezdėtum,... “
Ištižęs sniegas pavirtęs į rudą košę lipo prie batų, kelnių kraštų, tarsi maldaudamas pagalbos, kurios nesulauks.
Ar nebūna, kad ūmai galvon ima lysti padriki nesusiję prisiminimai, kurie sušvitę sąmonėje bado kaip aštrios šukės. Išradžių nekreipi dėmesio, vėliau, nuo kiekvienos, nejučia sukandi dantis ar kresteli galvą, galiausiai nori patiliukais surikti, išrėkti tą ar kitą atsiminimą, kad tik jis dingtų. Deja, negali.
Parke žiūrėdama į pragiedrėjusiu dangumi besileidžiančią saulę ėmiau galvoti, o ar kas nors šiame pasaulyje yra matęs kaip gimsta siela?
O ar tai ką jaučiame savo penkiais pojūčiais iš tikrųjų tikra?! Ar tikrai laikau rankoje obuolį, nes Tai atrodo kaip jis, nes Tai kvepia kaip jis, nes To skonis kaip jo? Bet ar tikrai? Iš kur žinoti? Tai kas tada tikra? Ar aš, tu, mes visi esame tikri, ar tik išgalvoti? O gal, mes gyvename savo pačių išgalvotame pasaulyje ir nė nenutuokiame, kad už jo slypi kitas? Tikrasis?
Nuėjau prie tvenkinio, kurio pakrantėje į didžiulį šulinį plūdo vanduo. Eidama betoniniu tilteliu jaučiau stiprėjantį ūžesį ir nuo sūkurio sklindančia jėgą. Priėjus tik turėklai teskiria nuo šniokščiančio krioklio, vandens plūstančio į vidų iš visų pusių, krentančio giliai į gelmę, besiplakančio, sūkuriuojančio, primenančio gamtos galią ir grožį. Priėjus prie pat darosi baugu ir smalsu, ar labai baisu ten, tuose verpetuose, ar švelniai glamonėja įkliuvusiuosius gelmės...
Ar niekada nekilo mintis lipant, į medį, kas būtų jei nukristum, ar labai skaudėtų jei įkištum pirštus į besisukančius peilius, ar plaukiant ežeru niekada nekilo mintis, koks jausmas, kai tavo plaučiai pilni vandens, ar labai baisu numirti? Ir kiekviena tokia mintis savyje turi liguistą, užslėptą vilionę: o jeigu pabandžius?... Kartais ji tokia saldi, kad susigriebęs mintyse išsigąsti pats savęs ir imi tyliai sau įrodinėti, kad tikrai nepamišai..?
Nuo sūkurio kylančioje lengvoje migloje šalia manęs stovėjo dar kažkas. Malonus balsas paklausė manęs kokia šiandien diena. Atsisukusi, kaip prigautas vagis už tokias mintis, šyptelėjusi atsakiau. Dangų vėl buvo atraukę stori debesų marškiniai, kad ir kaip norėjau negalėjau įžvelgti pašnekovo veido sutirštėjusiame rūke. Jutau nuo jo malonią šilumą, užliūliuota jos, vėl panirau į savo pasaulį nebejausdama kas vyksta aplink.
Kažkas pūkštelėjo į vandenį...
Paširdžius nusmelkė baimė.
Atsisukusi dar spėjau pamatyti į vandeni bepanyrantį vaikinuką. Akimirkai sustingau netikėdama tuo ką matau. Dar apkvaitusi perbėgau tiltelį ir šokau į vandenį paskui jį...
... Glglgrrlp...
... Sušvokštė ausyse, išnirusi šalimais spėjau sugriebti jį už apykaklės. Tėkmė buvo tokia srauni, kad vos galėjau išlaikyti jo galvą virš vandens nepanirdama pati.
*
Mano nuostabai jo veidas buvo visiškai ramus ir tartum klausė: kodėl tu laikai name? Buvau priblokšta jo atsipalaidavimo ir atsidavimo tam kas vyksta. Akys visiškai atvirai žvelgė į mane ir rodės, kartu su juo panirau ne į tamsius vandenis, o į kažkokią miglą...
Pasijutau bestovinti tirštame rūkę, šalia jo, nežinia kur. Jaučiau koks jis man artimas, kad jis mano dalis...
Rodės laikas sustojo ir esame kažkur ir kartu niekur, galbūt kažkur ant ribos...
Jis tebežiūrėjo į mane savo giliomis juodomis akimis ir ramiu balsu šnibždėjo: „ Taip, nusprendei už mus abu, bet kas tau davė teisę... Kodėl nepagalvojai, kad nenorėsiu vienui vienas klaidžioti tamsiais miškais, klimpdamas pelkėse, pjaunamas vilkų, ėdamas erkių be vilties pamatyti tave... nepagalvojai, kad nenorėsiu vienas, visiškai vienas, merkiant lietui šaukti, staugte staugti, tavo vardą už tai, kad palikai... “
„ Atleisk... “ ištariau jam priglusdama arčiau, šnibždėjau tai taip pat skaudančia, taip pat plyštančia širdimi, kaip tada miške ir vėliau tūkstančius kartų giliai pasąmonėje, savo sapnuose, savo mintyse, pati to nenujausdama nesuvokdama.
„ Gelbėdama mane iš tiesų nužudei tūkstančius sykių... kiekvieną karta, kai pažvelgdavau į savo atvaizdą vandenyje... kiekvieną kartą, kai akys užkliūdavo už rando šone... tūkstančius kartų... Vardan ko?.. “
Taip gera buvo įsikniaubt į jo šiltą krūtinę, jausti jo tvirtą ir švelnų apkabinimą. Jis nebarė manęs, nepriekaištavo, tik klausė, klausė to paties, ko aš savęs pati tūkstančius kartų...
Pirmą kartą per visą gyvenimą jaučiausi visiškai rami, jaučiau, kad man nieko nebereikia ieškoti, nieko nebereikia laukti.
„ Eik, tau dar reikia daug ką pabaigti. “– tarė atsargiai nuo manęs atšlydamas.
Dingusi akimirka.
Staiga sugrįžusi iš vizijos tespėjau pamatyti, kaip ramus perbalęs veidas po vandeniu panyra dar giliau ir dingsta verpetuose. Savo sustirusiomis rankomis dar bandžiau kažką sugriebt... bet taip ir likau bežadė žvelgdama į gelsvas putas plakantį sūkurį.
Kartais riba tarp gyvenimo ir mirties tokia menka, kartais tai tik užkliuvęs palto pamušalas...
Subėgę žmonės aikčiojo, šaukė laikytis...
Bet jei nenoriu...
„ Tu privalai... “– mintyse aidu suskambo jo balsas.
Išsineriu iš rūbų ir vienmarškinė leidžiuosi plaukti į krantą, į kitą krantą, kur nėra žmonių... Net nežinau iš kur įgaunu tiek jėgų... Brisdama į krantą suklumpu purvynėje po senu klevu. Nuo jo viršūnės, vėjo nuskintas, per visą žiemą išsilaikęs, degantis lapas lyg netyčia nukrinta man ant peties.
Nieko nereginčiu žvilgsniu skaitau jame parašytus tuos pačius jo ištartus žodžius... Kai sugrubusiais pirštais sugniaužiu lapelį, šis subyra į mažutes raudonas atplaišėles, kurios primena degančias snaiges...


10.




Iš viršutinių namo aukštų atsiveria puikūs vaizdai: reklaminių stendų ir gatvių šviesos kylančiam rūkui suteikė gelsvai rausvo švytėjimo.
Sėdėjau ant palangės panirusi į savo mintis.
Nuo parduotuvės, kitoje kelio pusėje, per judrią gatvę pasileido bėgti mažas berniukas, kad jam nieko nenutiktų jo angelas sargas apgaubė jį savo skraiste. Berniukas pribėgęs šaligatvį atsitūpė šalia ne gyvo balandžio ir niūniuodamas dainelę žvelgė į niekur.
Mano Angelas Sargas irgi stovi šalia ir nepalieka manęs nuo tos dienos, kai pagaliau atradau save. Laikau suspaudusi jo ranką ant savo krūtinės ir man taip ramu ramu.
Kai buvau maža, mama man padovanojo kaktusiuką ir paprašė juo labai rūpintis, todėl aš jį pasodinau į didelį vazoną ir ištisas valandas prasėdėdavau apsikabinusi jį, padėjusi galvą ant jo krašto klausydavausi bene išgirsiu, kaip jis auga, kaip vanduo smelkiasi mažutėmis jo gyslomis. Mama sakė: jei labai jį mylėsiu, jis pražys.
Kiekvienas šiam pasaulyje turime savo laiką, jame telpa viskas: visi nuopuoliai ir pakilimai, ašaros, džiaugsmas, gyvenimas, mirtis – viskas. Kaip tas paukštelis lauke, turime visi savo laiką.
Jei neišnaudojame jo, gyvenimą paliekame kaip nebaigtą knygą, kur trūksta puslapių, taškų. Tačiau prarandame tik tai, ką galėjome padaryti, o skolos, kokios jos bebūtų, niekur nedingsta, jos seka ir kankina tave visur, kur benueitum.
Tai kam bėgti, jei vis tiek pagaus? Ar ne kvaila savo laiką paaukoti skoloms grąžinti? Broko niekam nereikia.
Kiekvienas, kad ir dygiausia kaktusas, po savo spygliais slepia minkštą kūnelį, Kiekvienas mylimas, rūpesčiu apsuptas kaktusiukas gali, ir išskleis, aromatingus žiedus, jei tik atsiras kas juos mylės.


11.


Už lango tyliai neskubėdamos krito didelės purios snaigės, švelniai glamonėdamos orą jos leidosi žemyn, nedrumsčiamos jokio vėjo dvelksmo. Svaiginanti tyla lydėjo pasitikti žemės glėbio.
Už ne bylaus lango boluoja šaltos sniego pusnys, baltos ir švarios tartum pasakų, tokios baltos, ne, dar baltesnės už lubas, į kurias žvelgiau.
Snaigės tyliai leidosi už lango dar tyliau nuguldamos parimusių medžių šakeles.
Vingiuota gyvačiukė ėmė ristis baltomis sienomis palikdama pilką dėmę, kol susikaupusi plūstelėjo žemyn...
... Kapt...
... Mažas mažulytis vandens lašelis bailiai pabučiavo mano skruostą, lyg bijodamas, kad nuo jo nusisuksiu...
... Kapt...
... Šį kartą baili ašarėlė palietė ranką.

Baltą sniego maršką suteršė kažkas naujo, visiškai nepažystamo, kažkas visiškai svetima baltos snaigės prigimčiai...
... Kapt...
... Garselis privertė suklusti netikėtai atskridusią sniegeną.
Skaistesni už jos krūtinę lašeliai sulipdė, suvėlė snaiges pusnyse, tartum nesibaigiančiai akimirkai paženklindamos jas...
... Kapt...
... Kapt...
... Papt...
... Dar keletas kraujo lašų nutvilgdė lyg priekaištas baltas pusnis.
„ Vajei... “– sučirpė nepatenkintas paukštelis ir nervingai šūkčiodamas dingo lėtai besisukančiuose snaigių verpetuose.

Ką daryti, kai tavo laikas baigiasi, tačiau beprotiškai myli gyvenimą?
Ką daryti, kai turi dar daug laiko, tačiau neturi jėgų gyventi?

Vaistų buteliukas slystelėjo rankon, lyg to būtų seniai laukęs.
Šaltas apledėjęs balkonas ir žėrinčios pusnys po juo.
Žvilgantys brangakmenio karneolio lašai mano saujoj, tartum gyvas priekaištas priminė dingusią jaunystę ir dar daug ką...
... Kapt...
... Raudonas žiburėlis smigtelėjo apačion...
... Papt...
... Kapt...
... Papt...
... Dar keletas piliulių pasiveja pirmą ir švelniai spusteli snaigių patalą.
... Dar vienas...
... Kapt...
... Ir tuščias buteliukas slysteli sniego paklotu taip elegantiškai... taip elegantiškai kaip pati mirtis, – kuri ateina nelauktai ir nekviesta, šypteli tau ir kantriai laukia savo valandos, ir nesitraukia, tik pašaukta, tyliai vos vos linktelėjusi, šypteli lyg sakytų: „ Aš čia, ruoškis“
Tik tak... Tuk tuk... Kapt papt...
... Visi tie ne žymus garseliai kartais taip primena laikrodžio, skaičiuojančio mūsų laiką, tiksėjimą.

11 gramų. 11 ne laimingų granų, kuriais, tvirtinama, palengvėja kūnas mirties akimirką. Ar tiek sveria mūsų siela? 11 ne laimingų gramų – viskas kas lieka..?
Tiek kiek sveria sauja, sauja naktinių snaigių...








Ne. *