rasa man išbūrė kad jau ateini

Prisiekiu –
glostysiu tik atsargiai
kad tik nesužeisčiau tavęs
globosiu, dainuosiu lopšinę.

Žinosiu tik tylų ir kantrų laukimą
ir glostysiu
žemės plaukus –
žoles.

Iki sutiksiu tave.

Prisiekiau niekada nenutilti –
giliems šuliniams
dainuoju kasnakt.

Na, ko tu verki,
žalia žemės dukra,
stiebeliais kodėl rideni
beskonius lašus?

Juk prisiekiau –
glostysiu tik atsargiai,
kai išdavei man,
kad sutiksiu tave.

Juk turiu praktikuotis,
kad per tūkstančius mylių
pajustum
kaip švelniai liečiu –

kad be baimės ateitum,
kad be baimės atlenkčiau pirštus.

Mečiau burtus vakar –

iškrito rasa.