Būda

Vidurvasarį tėvas pasikvietė mane kilniam reikalui – sukalt šuniui būdos.
Tai buvo dvidešimt penkių metų kalė, balta su juodais plėmais, parnešėm ją tėvui cypiančią ir dar neišmokusią lakti po motinos mirties – kad turėtų kuo rūpintis. Jau seniai nebelojo ir beveik nebeėdė, tik dar pavizgindavo uodegą, tėvui prisilietus, ir urgzdama atkišdavo apatinę dantų eilę, kai į kiemą įžengdavau aš. Jau kokius dešimt metų jos niekas neberišo, jau kokius penkerius ji gulėjo po suolu prieangy, sunkiai pakeldama užgriuvusias vario spalvos akis, girgžtelėjus durims. Turbūt ir nebematė.

- Reikia Margei būdos, vaikeli, atvažiuotum savaitgalį, sukaltum.

Reikia tai reikia. Nusispjaunu ant varnalėšos lapo ir žengiu pro vartelius. Paskutinįkart buvau čia žiemą, bridau link namo iki kelių pusnyse. Tėvas jau nebenusikasdavo sniego, net siauručio takelio iki vartų. Nustebau, kai jis, matyt, pamatęs mane atžingsniuojantį, išlindo pro duris ir vikriai atpėdino pasitikti.

- Kur lazdą padėjai? – tarsteliu juokdamasis.
- Et. – šypteli jis ir numoja ranka.

Apsikabinam. Jis paplekšnoja man per petį, aš žvilgteliu į laikrodį – pusė.

- Einam, pietų pavalgysi.

Jis žengia takeliu, aš - šalia jo per žolę, iki pat durų tylim, aš dairausi Margės, gal ir ta atsigavo, jie gi su tėvu bendraamžiai. Šypteliu. Tėvas žiūri sau į kojas. Tik prie durų pakelia akis ir lėtai spaudžia rankeną, mane pasitinka šviežiai išvirtos mėsos kvapas – Margė nė urgzt.

Būdą kalu įniršęs. Visa daržinė skamba. Suvarau vinis – net galvų nebesimato. Lentos šviežios, kvepia. Taukšt, ji perpus jaunesnė už tėvą, ėda ir loja, taukšt, pavizgina uodegą, taukšt, ir atkiša dantis, taukšt, tik ne urzgia – taukšt taukšt taukšt. Margė trūkčioja nuo kiekvieno plaktuko smūgio, bet akių nebepakelia. Prieangy net jos kvapo nebejust – jau nuo pavasario tįso daržinėj.

Stovim prie vartelių. Tryse. Tik aš jau anoj pusėj, man sumuštinių padarė kelionei su pietų mėsa, jauno veršiuko – tik pamanyk! Žiūriu jai per petį į Margės būdą, šviečia iš tolo Margės būda! Lentos tikrai rinktinės, grabui būt tikę – tėvas taip sakė.

Rudeniop kalė padvėsė. Margė.