Mėlynas namas

Diena su šviečiančiu mėnuliu.
Stoviu neseniai palaistytoj pievelėj
Ir žiūriu į savo namą su melzganom lyg migla sienom.
Jis stovi jau daugiau nei aštuonis metus.
Medinės dienos keturiskart impregnuotos džiaugsmu,
Triskart – sielvartu.
Kai kuris nors namo gyventojas miršta,
Namas keičia spalvą.

Anapus namo – sodas, dabar sulaukėjęs.
Sustingusios piktžolių keteros, piktžolių pagodos, žaliuojantys rašmenys, piktžolių upanišados, vikingų flotilės, drakonų galvos, ietys – piktžolių kariauna!

Virš sulaukėjusio sodo kartais nuplasnoja mesto peilio šešėlis.
Tai susiję su tuo, kuris buvo dar čia prieš mano laiką.
Jis buvo dar vaikas.
Jis tebeskleidžia impulsus, mintis, savo valingus įsakymus:
„Kurk, paištyk... “

Tas namas tarytum iš vaikiško piešinio. Namas iš and miesto.
Vaikiškumas išliko dėl to,
Kad kažkas per anksti atsisakė savo paskirties būti vaiku.
Atidaryk duris, ženk vidun!
Čia nerimą rasi po stogu, o sienos dvelks ramybe.
Virš lovos kabo mėgėjo paveikslas,
Vaizduojantis laivą su septyniolika burių,
Pašiauštas bangas, kurių nesutramdo mediniai paveikslo rėmai.

Čia įžengus į vidų jautiesi ankstyva, tarsi stovėtum ties kryžkele.
Ačiū už gyvenimą!
Bet vis dėlto ilgiuos alternatyvos.
Eskizai trokšta tapti paveikslais.