Keistasis vienuolis

Mes važiavome iš Vievio į Vilnių, kad aplankytume garsią, paslaptingą kavinę “Keistasis Vienuolis” (buvo tokia kavinaitė, tik dabar ten atsidarė “Pegasas”. Gaila, kad “Vienuolį” uždarė). Daug ten visokių istorijų yra nutikę. Ir ne tik mums, o ir kitiems. Štai ,pavyzdžiui, vieną vėlyvą vakarą užsuko į užeigą toks keistas ponas. Keistumas jo išaiškėjo tada, kai jis išgėrė du bokalus alaus – atsisagstė švarką ir ant stalo išdėliojo šiuos instrumentus: grėbliuką, kauptuką ir kastuvėlį. Ponas užsikabarojo ant stalo ir išrėžė tokią kalbą: “Mieli žemdirbiai, štai ką jums pasakysiu. Su tuo kauptuku dar mano prosenelė dirbo ir niekuo nesiskundė, jokių kvotų didinimo, mažinimo ar investicijų nereikalavo. O su šiuo kastuvėliu dar prieš dvidešimtį metų mes su tėveliu paukštuką palaidojome už garažo. Ir dėl to nieko nekaltinome. Štai šiuo grėbliuku mano uošvienė grėbinėjosi aplink namą ir dar man kartais užgrėbdavo per subinę, kai išgėręs pareidavau. Ir svarbiausia šiai moteriškei buvo šeimos židinys, apie jokią integraciją negalėjo nė grėbinėtis”. Ponas nesulaukė tokio dėmesio, kurio dabar sulauktų kad ir tame pačiame “Pegase”. Net šiknos jam neišspardė deramai europietiškai už tokias kalbas. Padavėja tik nuėmė nuo vienuolio statulos tamsų gobtuvą ir apgobė juo paslaptingąjį poną. Tada jis tapo keistuoju vienuoliu ir išėjo iš Vilniaus miesto pakelta galva, tarsi protestuodamas prieš tą mūsų begalinį miesčioniškumą, kai mes tyliais vakarais džiovindavom aluotas lūpas savo banaliais dūmojimais.