ne šeštadienio

Šeštadieniais
Tu nemyli
Cilės
todėl ji pati
save apkabina
pabrukus koja po koja

sušyla
lovą pakloja
pasidainuoja
lopšinę
ir tyliai sau laukia

galbūt šokolado
puodelio
arba arbatos
telefono terapijos
ar televizoriaus
bet ir tas
kaip šeštadienį kokį
kai nieko namie
tik ta Cilė viena

užmerkus akis mato
šokį ir tyliai meldžia save
nepabusti šviesoj
kai laukimas
baltas kaip pagalvė kėpso
visai ties nosimi
ir žiūri taip
iki pirmadienio
klausdamas
kaip tavo savaitgalis, Cile

juk baisu atsakyt
kai visi šypsniai
jau išmeluoti