Kartais mes
Visiškai nepanašūs,
Dviem kūnais į vieną sielą
Sunku sutilpti, kai:
Tu kiaule po rugius,
Aš po juos lapatai
Lapatai
Palaukėj pasidėjus batus,
Kol tamsa į prikyštę susemia.
Želi balandim
Pasieniais ir sienojuose,
Skubu pilnaties pjautuvu
Nešina,
Švyst pašvyst
Nekrikščioniškai grubiai.
Meldies ramumoj,
Aš varpais daužaus
Dili dan
Dili dan
Dangun ir atgal.
Kartais tau vis superši
Kažkokias žaizdas,
Aš pastriuokom
Pastriuokom
Saujoj barška druska.
Kelnės tau, na o aš
Marškiniais pridengta,
Lyg senovinis dulkantis baldas.
Mes skirtingi, tik rytas tas pats,
Vis kava - arbata,
Vis kava - arbata - šiluma,
Į kurią kažkodėl nusispjaunam.