Seilėtis

Šitos vasaros dieną turėjau
būdama aš smėliu prie tavęs, ugnies
- tirpdėm kai viens kitą į retą,
kokybišką stiklą,
apvaliom formom apkabintą,
spalvingą neblogai,
didinantį
deginantį.

Šiandien menkiausią matau
atošvaistę.
Glotnią purviną ir seną
išbrangintą,
taip taip panašią
tu į mane
mane į žemę tekšt.

Mums gyvybiškumą atėmė;
dabar viena tik atplaiša beliko.
Per trapūs tirpimui mat.