Sargiukas ir bitutė

Sargis vasarą kieme
Ridinėjosi žeme,
Žaidė linksmas su savim,
Kai išgirdo po ausim
Dūzgiant įkyriai kažką.
Net nulinko uodega -
Juk pažindintis baisu
Su gyvūnu tuo keistu.
Sargis įkvėpė giliai -
Šunys juk nėra bailiai!

- Pasakyk man: kas gi tu?
Kokiu šaukt tave vardu?

- Bitė Pilkė vadinuos
Per dienas skraidau laukuos
Iš gėlelių, iš margų
Medų avilin nešu.

- Bite Pilke, skrisk iš čia!
Bitėms šičia - ne vieta!
Ko pas mus tu atskridai?
Juk nėra gėlių čionai!

Sargis šiepia dantukus,
Ruošiasi bitutę pult.

- Ak, šuneli, tu nepyk
Ir manęs tik nepraryk!
Čia netyčia užsukau,
Nepikta esu, tačiau
Jei nuskriausi, bus blogai -
Nosį tau sopės ilgai.

Bet Sargiukas neklusnus
Ir labai labai aršus.
Leteną pakėlęs kepšt,
Bitė jam į nosį cakt!

- Oi, šunelį, nu nu nu.
Šitaip elgtis negražu!

O Sargiukas kad sukauks...
Baisiai ėmė nosį maust.
Bet nelaimė dar viena -
Nosis tinsta įkąsta!

- Ak, koks kvailas aš buvau,
Kad bitutės neklausiau!
O dabar? Kas bus dabar?
Kaip išeisiu aš miškan?
Nosis tinsta, net baisu!
Nepralįsiu pro vartus!

Ir suprato šuo tada -
Skriausti bitę nevalia.
Niekad ji negels pirma,
Bet užgausi - bus bėda.