ligotais pirštais kiaurom kišenėm
išplukdė lietus trupinius ir viską, kas buvo
-
kam tai nešiotis?
baltai lakuodama veidrodžio dešinę pusę
mąsto tyliai žiema
-
kad jau visa praėjo
tad kam tai nešiotis?
susigūžta, krenta ir dingsta
skaniausio pyrago pasaulyje
trupinys
į juodą kepurę
ant gatvės grindinio
-
visos natos vienbalsiai
nurausta -
bus meilės.