Šurkaus paskaita apie ką tik nori

lapai rudi, o dangus pilkas. Šurkus būtų ėjęs pasivaikščioti, jei būtų buvęs kur tai Kalifornijoj, tačiau, kaip žinia, Šurkaus buvimo vietoje (o gal laike) nebuvo nė merginų, nė saldaus ir lengvo vyno. buvo tik visokie barzdoti vyrai arba rudaakiai žaliais šalikais, ant kurių užrašytas kažkokios vokiečių futbolo komandos pavadinimas (jei Šurkaus atmintis nemeluoja, tai galėjo būti „Zanussi“ arba „Zanuddi“, o gal ir „Gorenje“), o vynas buvo ganėtinai stiprokas ir pusiau spiritutotas. apie tai pagalvojęs Šurkus suvokė, jog yra tikrai ne Kalifornijoje, net ne kokioje Metelicoje, o būtent Šurkaus buvimo vietoje ir laike. Šurkiškame Šurkaus gyvenime jis daugiau niekur toliau savo buvimo vietos ar laiko nebuvo iškėlęs kojos, nors ir planavo. ypač vaikystėje.

ar tu gali?
ar tu gali?
nėra jokio čia ir jokio dabar
gaila kad tu negali


taigi Šurkus galėjo. kažkada buvo girdėjęs, jog žmogus yra tai, kuo tiki esąs. atsisėdo paplūdimy su keturiais litrais alaus ir pradėjo tikėti jog yra jūra. tikėjo tikėjo, ir maždaug po trečio litro Šurkus tapo jūra. ne JūrŠurkiu, Jūrkum ar dar kuo, bet jūra.
nežinantiems ką reiškia tapti jūra to paaiškinti neįmanoma, kadangi tapimas jūra ar kuo kitu nėra žodžiais nusakomas dalykas. kodėl? todėl, kad nėra tokios reikšmės žodžių. pavyzdžiui jei opšrus neturėtų savo vardo (opšrus), tai nelakstytų aplink bevardis padaras (kaip kad jūs visi pamanėt), o niekas opšraus nematytų. kaip matyti tai, ko tu nesuvoki esant? vat būtent. ir tai nereiškia kad opšraus nebūtų, opšrus yra, bet jis neturi vardo. taip kad tapimas jūra yra dalykas be vardo, kurio neįmanoma pamatyti.
tai supratęs Šurkus tapo jūra ir dabar skalauja savo numylėtos Nidos krantus, tuo pačiu metu skalaudamas smiltynę, Gdanską, Kopenhagą, Švediją, Estiją ir dar kažką, ko nematyti.