Paveikslas

Ligonis – moteris,
Klejoja pagauta pranašysčių,
Slopinama kažko minkšto lyg vata.

Sėdi nugara į paveikslą su jūra.
Tvarsčiai aplink galvą suveržia mintis lyg balzamuojant.
Į nieką neatsiliepia,
Kai viskas taip įsakmu, lyg tamsoj skambėtų telefonas.

Paveiklas už nugaros. Jis skleidžia laimę,
Nors bangos audringos.
Ežeinio spalvom mėlynuoja dangus ir vanduo.
Bangose plaikstosi balti marškiniai – burės.

Stovi krante žmogus ir, rodos, čia žiūri.
Regis, stebi tamsų siluetą kambaryje ir nori padėti.

Nejučiomis paveikslas ima plėstis, veriasi už moters,
Paskendusios savyje. Čiurlena ir kapsi. Išsilieja
Keikviena banga, lyg norėtų paskandinti.
Anas – krante – duoda ženklą.

Jis prisiartina.
Niekas nemato.