Tyla

Tu gal niekas esi, gal be turinio
ir be formos (kaip eilės) esi.
Tavo įvaizdis nebylio kuriamas.
Gyveni juk visur, net ausy.

Nežinau: tu kurčia, ar apsimeti,
(kaip į naktį įbridę klevai,
kaip ruduo su rugpjūčio ausinėmis)
kad prie jūros nėkart nebuvai.

Ir nepakviečia niekas prie ežero.
Kiek sveri? Žmonės šneka – sunki.
Tavo stuburas vėjais dar rašomas.
Pailsėk – juk be kojų leki!

Juk be rankų kimbi į gyvenimą,
į išėjusių būtį eini.
Tavo žodis – neištartas, menamas –
išskaptuotas rasa akmeny.                 

Išvyta iš namų ir be adreso.
Ir tautybės, matyt, neturi.
Su tavim naktys vasaros tariasi,
kai plauki nekviesta pro duris,

kai pro langą žvelgi liepos pilnatį.
Pasigaučiau – paklausčiau lyties.
Neužpyk ant manęs susimildama:
kas kam lemta, tas tą pasities.

Užsikloju tavim – skęsta patalas.
Užsimerk! Na, ir kas, kad akla.
Nesvarbu, kad retai mudu matomės.
Neaprėksi manęs: tu – tyla.

Nepasiųsi manęs tu į vakarus.
Nepasiusiu ir aš – ne šuva.
Tavo kvapas – eilėm nenusakomas.
Slysta plunksna ant lapo lengva.

Pripėdavo čia mintys ovalinės:
patylėsim – tuoj tašką atves ...
Tavo vardo ištarti negalima,
nes neliks plunksnos vyzdy tavęs.