Užkulisiai

Užkulisiai

Gruodžio vidurnaktis, kelios valandos iki Naujųjų metų. Štai kas turėjo įvykti tą naktį, ogi stebuklas! Devinta  valanda. Italų teatras: prie įėjimo į teatrą laikas nuo laiko atrieda puošnios karietos su pakinkytais nepakartojamo grožio žirgais. Prie stiklinių durų stovi prašmatniai ir elegantiškai apsirengę liokajai, kurie varsto duris ir patarnauja kilmingiems ir turtingiems ponams ir ponioms. raudonu kilimu išdidžiai vaikšto ponios. Vos įėjus į teatrą atsiveria nuostabus vaizdas, persismelkęs prabanga, aukso spindesiu bei išdidumu. Prieš pat akis išnyra didžiuliai laiptai vedantys į ložes. Praskleidus ložės užuolaidas atsiveria puikus vaizdas į sceną. Ložėje stovi penki puošnūs krėslai, apmušti kašmyru. Aplinkui dvelkia švelnus karališkų rožių aromatas. Šiluma maloniai kutena šalčio nualintą veidą.
Tuo tarpu lauke sninga, pusto, speigas. Laikrodis muša dvyliktą valandą, praneša apie Naujųjų metų pradžią. Nuo ledo atsispindi fejerverkų margaspalvės šviesos. Netrukus prie teatro privažiuoja ponų de Sobieski karieta. Ponai išlipę iš karietos nieko nelaukę patraukia į teatrą. Jie užlipa aukštyn laiptais ir eina link ložės, pažymėtos tryliktuoju numeriu. Ponia de Sobieski buvo senyva, storulė, moteris neseniai atšokusi aštuoniasdešimtąjį gimtadienį. Ji buvo kilminga dama, nes jos tėvas buvo turtingas vyno fabriko savininkas. Ponia ištekėjo už šešiasdešimties metų vyriškio . jis buvo turtingas, tačiau nekilmingas pirklys, niekuo neišsiskiriantis manieromis nuo prasčiokų. Tačiau jo kūnas buvo sudėtas tobulai, šypsenos nepastebėti buvo neįmanoma. Akys mėlynos, plaukai tvarkingai sušukuoti, moterys jo tiesiog geidė ir pavydėjo poniai de Sobieski. Ponai de Sobieski būdami kartu puikiai papildė vienas kitą, ponia siekė pinigų, ponas – padėties visuomenėje.
Tačiau ponas de Sobieski turi vieną didžiulę paslaptį – jis jau seniai puoselėja šiltus jausmus poniai de Spigeti – sūnaus, grafo Mersimukuan žmonai, puikiajai operos solistei. Grafas de Mersimukuan  yra trisdešimt dviejų metų vyras, tamsiaplaukis, vienas geidžiamiausių vyrų Rusijoje. Temperamentingo charakterio, niekada neatleidžiantis skriaudų ir niekada ir niekam nenusileidžiantis ginčuose. Šypsena lygiai tokia pati kaip ir tėvo. Jo žmona, ponia de Spigeti Mersimokuan tą vakarą turėjo atlikti pagrindinę rolę operoje. Ji buvo apkūni, kaip ir daugelis to laikmečio operos solisčių. Graži, patraukli,  švelnių bruožų, garbanotų plaukų, mėlynų akių, grakšti moteris. Tačiau jos veidas buvo baltas, tarsi sniegas ir liudijo apie jos rūpesčius…
Gęsta šviesos, scena apšviečiama, gausūs plojimai po truputį tyla. Į sceną išeina ponia de Spigeti. Pamatęs ją ponas de Sobieski visas parausta, širdis krūtinėje daužosi tarsi pašėlus, išmuša prakaitas. Jis vos tvardosi, nenorėdamas išsiduoti savo žmonai. Opera baigiasi, pasigirsta ovacijos. Premjera sulaukė didžiulės sėkmės ir kalbų. Ponas de Sobieski nebesitvardė ir nieko nelaukęs nuėjo pas grafienę de Spigeti. Jis apkabino per liemenį operos solistę, karštai pabučiavo į lūpas.
- O mieloji! Kaip jūs šiandien puikiai dainavote, buvo malonu klausyti ausim ir širdžiai…
- O taip brangusis!.. – staiga pokalbis nutrūksta ir jie atsiduoda jausmams, bet tuo tarpu į kambarį grafas de Mersimokuan ir jo motina.
- Aš ją jau seniai pamilau, – bando teisintis tėvas – naktimis sapnuodavau, dienomis svajodavau, gėles siųsdavau kaip ištikimiausias gerbėjas. Aš… aš... aš…ją myliu! Taip, myliu!
- Aš negaliu patikėti, tėve, - sūnus vis dar negali patikėti. - Nejaugi tai tiesa? 
- Kaip dabar drįsti man žiūrėti į akis? Visą laiką tai slėpiai nuo manęs – motina jaučiasi pažeminta ir įtūžusi. – Maitvanagi tu!
Tuo tarpu motina išbėga iš teatro. Išsitraukia Šanel kvepalų buteliuką, kadaise per pasimatymą dovanotą vyro. Sudaužo dar ant laiptų, liokajus nusišypso ir stebi moterį. Tačiau jį nužvelgia piktas ponios de Sobieski žvilgsnis ir liokajus sustingsta lyg lašas dar nespėjęs nukristi ant žemės  bevirsdamas snaige. Bežvelgdama į liokajų, paslysta nuo laiptų ir krenta veidu į kietą ledą. Ant ledo guli trys aukso spalvos, geltonai rusvi, trys didžiuliai dantys. Nespėjus prieiti liokajui, atlekia greitosios pagalbos karieta ir dar kartą partrenkia motiną… Karietos ratas pervažiuoja koją ir ši suklykia lyg vilkas per pilnatį. Medicinos personalui pakėlus nuo ledo storulę, ji atsisako jų bet kokios pagalbos ir mosuoja rankomis ir siųsdama juos ten kur vėžiai žiemoją. Jos veidas raudonas, akys išsprogę, lūpa kruvina, priekinių dantų nėra… Tačiau de Sobieski rankų mostai pabaido žirgą ir ši atsiduria po stipriomis, vietoje nenustygstančiomis kojomis. Pasagomis kaustytos kojos sminga į motinos kūną lyg varvekliai. Šonkauliai lūžta kaip trapūs vafliai, o pasagos žymė palieka antspaudą ponios veide. Kvėpuoti darosi vis sunkiau… Tuo tarpu arklys išsigandęs ir pasimetęs pasistoja piestu ant dviejų galinių kojų ir paslysta ant klastingo žiemos ledo. Visu svoriu krenta ant de Sobieski taip galutinai pribaigdamas moterį. Tuo tarpu į lauką išlekia tėvas su sūnum
- Aš tikrai nenorėjau, kad taip viskas pasibaigtų. Dieve, brangus, apsaugok! – sušnibžda dusliu balsu tėvas.




Darbą atliko:,,
Gediminas Sobeckis,
IIg klasė