Exurbia

I

Daugelis žmonių galvoja,  kad tokie pigūs ir murzini rajonai, kaip mūsų, neegzistuoja. Nuo centro toli, namai statyti prieš kokį šimtą metų fabrikų darbininkams. Čia neatsitinka nieko, ką būtų verta parodyti per televizorių. Mes prie stebuklų nepratę.

Tą rytą, kai jos dingo, netikėjome savo akimis, todėl pirmiausia užsimerkėme ir vėl atsimerkėme.

Nemanau, kad žmonės tikrai gnaibo save, kai kuo nors negali patikėti, čia tik vaizdingas posakis.

Mes nesignaibėme, nei D., nei aš.

Paprastai kartu nevaikštom. Į mokyklą atėjom kartu, nes atsitiktinai susitikome prie laiptinės.

Bet tik kad mokyklos nebuvo.

Ne tik mokyklos – nebuvo jai kur būti.

Būtų buvę ramiau matyti bent pamatus ar duobę - net jei iš jos sklistų dejonės, nebūtų juk taip kraupu, kaip dabar.

Mokykla yra tarp pašto ir gyvenamojo namo, o dabar paštas ir namas stovėjo šalia, tarp jų nebūtų tilpusi nė šuns būda.

Žmonių rinkosi vis daugiau ir daugiau, kilo baisus triukšmas -  visi kalbėjo telefonais ir daugiausiai sakė – palauk, aš tavęs visai negirdžiu, čia labai triukšmas.

Atvažiavo policininkai ir aptvėrė teritoriją.

Atvažiavo gaisrinkai ir kartu su policininkais vaikščiojo palei geltoną juostą su užrašu STOP.

Užsimiegoję gyventojai ir išsigandę pašto darbuotojai buvo evakuoti.

Norėjome, kad atvažiuotų ir žurnalistai, bet mums pasakė, kad atvažiuoti jie negali – buvo daug skambučių, jie išvažiavo prie tų mokyklų, iš kurių paskambino anksčiau.

Mūsų mokykla visada paskutinė. Neatsimenu nieko, ką būtumėm laimėję.

Dabar tai gal jau ir nesvarbu, nes mokyklų nebebuvo niekur.

Tas paaiškėjo namie - pasakė per žinias. Mama ir tėtis manęs jau laukė, nors buvo tik vidurdienis.

Premjeras labai prakaitavo. Jis pasakė, kad situacija sudėtinga, bet padėtis kontroliuojama.

Mama pasakė – vargšelis, visai pasimetęs.

Tėtis pasakė – nereikia jo amžinai gailėtis.

Premjeras dar pasakė, kad sudaryta speciali komisija, ir paprašė laikytis rimties.

Laidos vedėjas paklausė, ką daryti tėvams, kuriems rytoj reikia į darbą, o vaikai yra per maži, kad pasiliktų vieni namuose - gal jie galėtų gauti rytoj laisvą dieną, už kurią jiems sumokėtų valstybė?

Premjeras pasakė, kad šie dalykai svarstomi, o žurnalistas atsisveikindamas paragino visus laukti kitų žinių, kurios tokia ypatinga proga bus transliuojamos kas valandą.

Nemanau, kad būtų buvę daug naudos, nes iki vėlaus vakaro pagrindiniai klausimai – kas atsitiko, kodėl, ir ką dabar daryti - taip ir liko be atsakymų. Vėl ir vėl rodė žmones prie mokyklų, kurie pasakojo, kokie jie sukrėsti.

Per vakarines parodė prezidentę, kuri sakė – aš, kaip motina, esu labai sunerimusi. Kalbėdama ji nervingai barbeno pirštais į savo dviračio vairą.

Mama pasakė, kad politikai viską panaudos savireklamai, ir mes nuėjome miegoti, o ryte sužinojome, kad visi, turintys vaikų,  šiandien gauna laisvą dieną.

Tėtis pasakė – ohoho, ir paskambino savo viršininkui pasiteirauti, ar tikrai gali neateiti į darbą.

Mano tėtis yra reklamos specialistas.

Mano mama yra buhalterė.

Į darbą jiems tikrai nereikėjo, bet mama vis tiek liepė mums praustis ir apsirengti kaip žmonėms, nes tai, kad niekur eiti nereikia, dar nereiškia, kad galima vaikščioti su pižamomis kaip barbarams.

Tėtis pasakė, kad dabar gyvensime kaip anarchistai, ir jie su mama mokys mane visko patys.

Mama pasakė, kad ji mokys mane pirmiausiai matematikos. Tėtis pasakė, kad jis sau rezervuoja istoriją ir geografiją, bet tikrai negalės mokyti lietuvių literatūros, nes lietuvių literatūra jam nepatinka.

Mama pasakė, kad tokiu atveju jis būtinai turės mokyti mane lietuvių literatūros, nes tai padės ugdyti mano kritinį mąstymą.

Tėtis pasakė, kad jis geriau mokys mane šiuolaikinės britų literatūros, zen filosofijos ir reklamos pagrindų.

Mama pasakė, kad tokiu atveju gal jai reikėtų mesti matematiką ir mane mokyti makroekonomikos ir finansų.

Tėtis pasakė, kad ginčytis neverta, gal viskas bus ne taip ir sudėtinga, kam tos mokyklos pagaliau ir reikalingos, net jei jos ir neatsiras – o tai neįtikėtina, - baisi čia bėda, reikia tik paimti vadovėlius, sudaryti pamokų grafiką,  kas dieną išaiškinti man vieną pamoką, užduoti namų darbų, o kitą dieną patikrinti, ar juos padariau, ir vėl iš naujo.

Jis dar pasakė, kad visai ne pro šalį bus ir jiems su mama prisiminti viską, ko mokoma mokyklose, ir pažiūrėti, ar toli nužengė pasaulis nuo jų laikų.

Mama pasakė neabejojanti, kad lietuvių literatūra nuo jo laikų žengė į priekį nemenkai.

Tėtis paklausė, kur mano vadovėliai, bet pasirodė, kad jų nėra niekur – nei lentynose mano kambary, nei po stalu, kur juos kartais pasidedu, nei krepšy.

Nežinau, tiesą sakant, gal jame ir buvo. Nebuvo krepšio.

Nemalonus apėmė jausmas, lyg kas nors mus be leidimo filmuotų. Mama pasakė, kad jeigu jau dingsta ne tik vieši, bet ir privatūs daiktai, vadinasi, gali dingti ir žmonės, ir apkabino mane, o aš apkabinau ją.

Mes vis dar stypsojom su pižamomis, o tėtis paklausė, ar galiu aš paskambinti kam nors iš savo draugų ir sužinoti, kaip jiems sekasi.

Pagalvojau, kad tai visai rimtas klausimas, dėl kurio galiu paskambinti ir D., nors paprastai jam neskambinu.

Jis ilgai nekėlė ragelio, o mama mane apkabino dar stipriau.

Pagaliau D. atsiliepė, pasirodo – miegojo. Visi jo namuose miegojo, ir mama, ir brolis, ir senelė. Juk nereikia į mokyklą, pasakė jis. Buvo 8 valandos ryto. Jo vadovėliai buvo dingę. Susitarėme susitikti ir aptarti viską vėliau.

Tėtis pasakė, kad mums iš rankų išmušti paskutiniai ginklai.

Mama pasakė, kad nereikia prarasti ūpo.

Ji dar pasakė, kad galbūt toks tikslas ir yra – mus visus demoralizuoti.

Kad nebūtumėme demoralizuoti, valėmės dantis, prausėmės ir apsirengėme kaip žmonės. Niekur nereikėjo skubėti, nereikėjo stumdytis prie vonios durų, ir net tėtis niekur nepavėlavo. Mama nenuleido nuo manęs akių, bet aš paprašiau, kad ji taip pat saugotų ir tėtį, nes jeigu gali dingti vaikai, tai lygiai taip pat gali dingti ir jų tėvai.

Kai vėl susirinkome virtuvėje, mama pasakė, jog protingiausia bus išjungti televizorių ir pasidaryti ką nors skanaus valgyti, o pamokas pradėti 10 valandą, nes 10 valandą atsidaro knygynas prie mūsų namų, gal knygų bus galima nusipirkti ten.

Išsivirėme makaronų su skaniausiu sūrio ir grybų padažu, aš pjausčiau grybus, o tėtis laužė ilgus makaronus, nes jis mano, kad ilgi makaronai yra nefunkcionalus maistas. Mama sutarkavo sūrį.

10 valandą paskambinome į knygyną ir sužinojome, kad vadovėlių nėra ir kad knygynas šiandien dirbs tik iki antros valandos po pietų, nes tik vienas iš keturių darbuotojų neturi vaikų. Įjungėme televizorių, vėl išjungėme ir pradėjome pirmąją pamoką.

b. d.