P.S.

Tuomet rašė du tukstančiai ketvirtuosius metus.
06: 30
Mūsų kraštuose tuomet siautė Maras.
Dėl prieš tai siautusio Bado jau buvo išmirę pusė genties. O likusioji pusė meldėsi. Kankinosi. Ir gėrė.
7: 30
Už lango ėmė rinktys debesys. Jėzus Kristus Alyvų kalne,  ko gero, matė tą patį.
-Nu ir taip atėjo, velnias...
Susiėmiau už galvos, suvairau pirštus į plaukus ir lingavau. Vojei. Vojei.
-Ne, nu tu taip. Ką tu taip. Ogi nieko tu taip.
-Tai ką man tada, melstis?!!!
8: 30
Tikiu į žmogų, šventąsias visuotines moteris, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, bet kokį prisikelimą ir į amžinąjį gyvenimą.
-Amen.
-Amen.
Taurelės sutartinai kaukšteli dugniukais į stalą. Plačiam kiny už nugaros ima kelt galvą Bledt. Gražiom kojom, be galo gražiom. Mmmm. Gundyk, gundyk. Bledt šoka ant stalo, vojei, kaip ji moka. Tai mano pusej, tai jo. Dažniau mano. Kulniukais taukši stalan, kitai taip nesušokt, kitai taip nesušokt!!!
10: 30
Jis kažką kalba apie savo galbūt-išgyvenimus, mano klausa susilpnėjusi - Bledt kulniukais taip atmušė. Aš girdžiu kažkokius padrikus sakinius, be abejo, atmiežtus Šv. TŽŽ turiniu ir retkarčiais vypteliu ant intonacinio kirčio. Kinas, menas, meilė skausmas, dievai ir demonas, ir apie 300 nekalto prasidėjimo mergelių.
- Aš tau pasakysiu.
-Sakyk.
-Aš tau pasakysiu.
-Tai sakyk.
-Buvo geri laikai, aš tau va ką pasakysiu, drauge.
11: 30
-Pakvieeeeeeeeeeesk man Viktoriją! – baubia jis į ragelį.
Aš guliu su Bledt. Jos oda ne pirmos jaunystės, kvepia ūkišku muilu, bet kojos, o, kojos, Viešpatie, kojos, ir tu būtumei sugundytas.
-Pakviesk, Vik to ri ją!! 
Bledt kilsteli antakį – konkurencija.
12: 30
Susirinko genties likučiai. Pakilo rūkas. Ir nuo Bledt lūpų nedingo šypsena. Aš sėdėjau apsikabinęs klozetą ir klausiaus taikaus mirmiro čiurlenimo bakelyje.
-Galai turi dvi lazdas!!! – sušuko kažkas kambary ir nusikvatojo.
O aš kažkaip nevalingai persižegnojau. Neduokdie.