Iš naujo

Dar nepragydus gaidžiui,
naktį dar iki prisikėlimo,
girdėti kaip sukasi pasaulis: barška, virkauja,
suka devintąjį ratą surūdijusiomis atmosferomis.
Ir surūdijusiais geležinkeliais
nudarda pasikūkčiodami vagonai.
Mėnesienoje spindi kaip žaisliniai.
Tik tie bėgiai, seni, surūdiję, neleidžia užmigti.
Triksi pasitrinksėdamos užveriamos orlaidės,
Ištinusi nemiga braunas vidun.
Bet geležinkeliai – ir tie kažkur pasibaigia.
Sustoja atsidūsėdami ir vagonai tyliai iškvepia.
Ir atgaila tampa palengvėjimu.
Šviečia vagonuos tarsi žvaigždės, tarsi akys
Milijonai akių, per amžius žiūrinčių.
Ir žaidžia dūšelės pelenų pusnyse,
kaip vaikai, kaip žaisliniai, kol vėjas nenupučia.
Ir jau visi pragaro vartai atspėti.
Tabaluoja nesaugomos durys ir balos telkšo be šešėlių.
O girgždantis pasaulis vėl suka naują ratą.
Senas ir pavargęs, iš paskutiniųjų.