Pelėkautai

Pasieniais, pasieniais ji bėga: šiuru šiuru šiuru šiuru. Užkeliu kojas ant kėdės, apkabinu rankom, prispaudžiu kaktą prie kelių ir plačiai atsimerkiu. Įlindo.

Tą vasarą buvo labai karšta, vėjas sausas, lūpos suskirdusios ir nė lašo lietaus. Senelis keikėsi, kad juos kur, nė lašo lietaus. Vakarais užtat maloniai nuleisdavau pėdas į drėgną žolę, užgniaužus pirmam įkvėpime nakties aitrą, nusliuogdavau atsiremdama alkūnėm į aptrupėjusią palangę ir. Pasileisdavau.

Šiuru šiuru šiuru šiuru. Per žolę, prilimpu nugara prie medinės tvoros kaip siurbėlė – tuk tuk tuk kulnu – dukart po tris kartus.
- Alkana?
Nekantriai, suskirdusiom lūpom, po žolę: šiuru šiuru šiuru. Užkeliu kojas. Apkabinu rankom. Prispaudžiu kaktą. Plačiai atsimerkiu.

Senelis keikėsi – liūtys. Paskandins, kad juos kur, paskandins.
- Gersi?
Pastatė kibirą pieno. Šilto, balto. Su puta. Nusišypsojo geltonais dantim. O aš pasieniais pasieniais – pro duris. Keturlinka. Patvory – dilgėlynas.

- Grįžk. Reikia obuolius džiovinti. Negausiai užderėjo dėl tų karščių. – senelio balsas tvirtas ir šiltas.

Balta. Smilkiniuos tvinkčioja. Lūpos suskirdusios. Užkeliu kojas. Užsimerkiu.

Pasnigo.

Pajudinu nutirpusis pirštus. Įsiklausau – nė  garso. Tik skrandis maudžia. Noriu valgyt. Pelėkautuos pasieny boluoja paskutinis sūrio gabalas.

Lygiom grandinėlėm virš mano galvos suvertos devynios džiovintų obuolių eilės.